Vos grįžusi į Gruziją, turėjau progos sudalyvauti vienoje smagioje šventėje - berniuko 4 metų gimtadieny. Į jį bežiūrėdama prisiminiau, kaip pati laukdavau savo gimtadienių vaikystėje - didi ir ypatinga diena! Pradedant nuo laukimo džiaugsmo, įsivaizdavimo, koks bus tortas ir ką gaus dovanų, kiek svečių ateis ir kaip jie visi klausysis jo eilėraštukų, sakomų ne bet kaip, o į mikrofoną! Tam reikėjo pasitreniruoti, tad turėjau garbės keletą išgirsti iš anksto, mikrofoną atstojant buteliui nuo limonado. Ech, užkrečiama tokia nuoširdi nuotaika.
Tą rytą jubiliatas, žinoma, atsikėlė kuo anksčiausiai, ir nors dėl to buvo irzlokas visą dieną, užtat buvo verta: gavęs dovanų, pradėjo laukti, kada eis į vaikų laisvalaiko centrą, kur buvo suplanuotas pagrindinis "vakarėlis". Turiu pasakyti, kad tokie centrai atrodo puikus išradimas: tėvams ne tik nereikia rūpintis maistu, ruoštis, blizgintis, slėpti dūžtančius daiktus nuo mažųjų svečių ir pan. Užsakius programą, per kurią pora vaikus mylinčių moteriškių juos visaip užima ir prižiūri, tėvai gauna ir pora minučių ramybės - tiesiog dviguba šventė!
Tiesa, tai ką mačiau aš, buvo turbūt triguba šventė, mat... Į tą centrą atėjo tik mamos su vaikais, o tėveliai, jas atvežę, visi susirinko kabake alaus. Aš, būdama užsienietė viešnia, turėjau prabangą rinktis, kur noriu būti: eiti su vyrais ar su moterimis. Pirmuoju atveju būtų tekę pora valandų klausytis apie mašinas "ir kitus vyriškus reikalus"; antruoju - laužyti liežuvį, mat iš moterų niekas nekalba gerai angliškai. Užtat galima pasižiūrėti, kaip siaučia vaikai, o tai kartais būna visai smagu (vienas nedrįsta, pravirksta mamai į skverną įsikibęs; kitas tarsi nemačiom peša plaukus didesniam už save; trečias viską pamiršęs žiū jau pasinėrė į žaidimų pasaulį. Mamos kiek neramiais veidais vis atsisuka pasižūrėti, išgirdusios garsesnį šūksnį ar priėjusios nuvalo šokoladuotą nosį).
Taigi, pasirinkau pastarajį. Ir nors keistas buvo toks atsiskyrimas, bent jau turėjau progą atlikti domų socialinį stebėjimą, kaip mamos su mažais vaikais vis dėlto atranda būdų prasiblaškyti - beje, atrodė, kad vyrų joms ten nelabai ir trūko. Ar jos taip įpratusios? O gal po penkerių santuokos metų tikrai norisi leisti laiką atskirai su draugėm, palikus vyrus su jų reikalais? :)
