"Maskva" ir Stalinas grįžta į Gruziją

Ilgą laiką nerašiau - stebėjau ir laukiau, kas bus toliau. Namie iš pradžių klausė - kaip ten toj Gruzijoj, ar keičiasi kas po rinkimų? Sakiau, kad keisis - dabar matyti ir šiek tiek daugiau detalių.

Štai šiandien perskaičiau, jog vienas iš populiaresnių klubų Tbilisyje "Two Side" buvo pervadintas į  "Maskva". Prieš metus būtų sunku tai ir įsivaizduoti. Ir dabar dar negaliu apsiprasti. Anksčiau kai kuriuose restoranuose, ypač Goryje, net rusiškų dainų neleisdavo groti. Vestuvėms besiruošę draugai kartą norėjo pamaloninti svečius iš Rusijos ir sulaukė policijos(!) - kurie jiems "tik tarp kitko" paaiškino, kad jei nenori nemalonumų, tegu pakeičia kultūrinę programą ir savo svečius linksmina gruziniškai ar kaip nors kitaip "europietiškai".

Būtų įdomu pasižiūrėti, kaip dabar viskas Goryje. Tačiau kitose Gruzijos vietose jaučiasi permainos. Televizija vėl rodo "Rusijos pirmąjį kanalą" - jį įjungė iškart po rinkimų, vos uždarę gruzinišką, profesionaliai dirbusį kanalą "PIK" rusų kalba. Vėl grįždame prie "Laimės rato", prie pageidavimų koncertų, rusiškų komedijų, rusiškų žinių...

Kakhetijos regione, Akhmetoje, dar lapkritį buvo atstatyta draugo Josifo Stalino statula, nuversta 2011. Žurnalistams pakalbinus vietinius žmones, jie gūžčiojo pečiais - nieko nežinoję, vieną rytą atsikėlę rado Staliną  vėl aikštėj. Bet gerai, kad jį atstatė, čia juk istorijos dalis, sakė žmonės Akhmetoje. Kitur, Akuros kaime viskas vyko viešai - Stalino statula buvo atstatyta per jo gimtadienį, gruodžio 21d.

Kur problema? Gal per greitai visos reformos buvo vykdomos? O gal žmonės buvo nepasiruošę permainoms? Nuoširdžiai manau, kad buvusi vyriausybė padarė vieną didelę klaidą - plačiai užsimoję pamiršo įtraukti "paprastus žmones" į visas tas reformas. Taip, tai vyko greičiau, žmonės prisitaikė ir taip, bet vos gavę progą jie ir vėl grįžta prie "senųjų įpročių". Kad ir tas pats Stalinas - apie jo nuėmimą nebuvo pranešta iš anksto, nei Akhmetoje, ne tam pačiam Gory. Naktį suvažiavo mašinos, policijos apsauga apsupo aikštę, ir tyliai išmonavo statulas, žmonėms miegant. Tarsi kažką neleistino darydami.

Tačiau tai nevienintelė problema. Panašu, kad vadovaujančius postus gavę naujieji/senieji Bidzinos Ivanišvilio surinkti politikai nevertina buvusios valdžios principų ir vertybių. Vos gavę progą Akhmetos savivaldybė grąžino statulą atgal.

“Aš palaikiau statulos atstatymą ne todėl, kad ji susijusi su Sovietine sistema, bet todėl, kad ji susijusi su [II pasauliniu] karu,” - aiškino Zakaria Kinkladze, Akhmetos savivaldybės tarybos pirmininkas.

Ir kiti jam antrino. Net naujasis kultūros ministras Guramas Odišaria pradėjo pasvarstymus, kad dėl Stalino pagerbimo turėtų nuspręsti pačios savivaldybės, jei tik jos to nori. Tarsi kaip vertinti sovietinį palikimą būtų vietinės reikšmės reikalas. Tiesa, kitame interviu jis kalbėjo visai priešingai - tad galbūt tai tik prastas žurnalistų darbas. Žiūrime toliau.

Tobulas darbas

Tobulų darbų nebūna. Ir ne dėl to, kad darbas pats savaime negalėtų būti puikus - ne ne, mano tingieji draugai. Kai randi tokį užsiėmimą, dėl kurio norisi keltis iš lovos rytais - laikyk ir nepaleisk, nes tai neabejotinai tavo pašaukimas. Bet kartais taip nutinka gyvenime, kad tenka rinktis: ar ieškoti darbo ofise, kuris įstatytų į tam tikrus rėmus, ar mėginti dirbti sau/ tapti laisvai samdomu darbuotoju/kūrėju. Nes tai iš tiesų yra kūryba ir kiekviena diena - vis kitokia.

Man teko paragauti abiejų patirčių ir galiu pasakyti - apsispręsti iš tikrųjų sunku. Abu variantai turi savų pliusų ir minusų, atveria naujų galimybių - ir savaip apriboja.

Darbas ofise:
- turi pradžią ir pabaigą, ir tai yra kartu pliusas ir minusas. Dienos pabaigoje pakanka užverti duris - ir visi darbo rūpesčiai lieka už jų. Visas likęs vakaras yra tik sau ir poilsiui - kaip ir savaitgaliai (dažniausiai).
- šis darbas yra stabilus. Kiekvieną mėnesį žinai, kokias pajamas gausi ir kada, tad dėl to nereikia sukti galvos. Galima planuotis savo atostogas ir jų laukti, pasikabinus atviruką iš svajonių šalies virš darbo stalo - įkvėpimui.
- dirbdamas ofise tu beveik visuomet turėsi darbo stalą. Ir nereikės leisti valandų (ir $$$) kavinėse ar kiūtoti lovoje visą dieną. Teks kas rytą keltis iš lovos, gerai atrodyti ir būti produktyviam. O juk tai yra puiku!
- deja, dirbant pagal valandas teks atsargiai planuotis savo laiką, o tvarkant asmeninius reikalus - atsiklausti viršininko leidimo. Kaip ir planuojant atostogas. Ar sugalvojus kažką naujo.
- turėti viršininką.

Laisvė ir nepriklausomybė:
- savarankiškas darbas dažną vilioja tariama laisve - oi, kiek daug laisvo laiko, kiek daug galima nuveikti!.. Bet realiai viskas atsiremia į valią ir darbo etiką. Ir galimybę susikoncentruoti bei pamiršti visus trukdžius ir visas pagundas aplinkui.
- Aplinkiniai ne visuomet supranta, jog tu iš tiesų dirbi, o ne tik naršai "feisbuke". Nebent esi žurnalistas arba uždirbi tiek, kad niekam nebekyla klausimų.
- Laisvas ir nepriklausomas kartu reiškia - neapsaugotas. Nuo pokyčių politikoje, elektros dingimų, užsakymų trūkumo. Nors kartu tai neįspraudžia į rėmus ir su trupučiu sėkmės bei užsispyrimo galima pasiekti daug daugiau nei tikėjais!
- Kiekviena diena - tai naujas iššūkis ir naujas baltas lapas. Ir tik nuo tavęs priklauso, ką sau pasakysi vakare.

Taigi, ką pasirinkti dabar?

Apie mandagumą

Vieną dieną man teko važiuoti mikriuku stovint, su didžiuliu sunkiu krepšiu ant peties - prireikė lygiai 20 sekundžių, kad šalia stovinti moteris pasisiūlytų palaikyti mano krepšį - juk tikrai nesunku, ir jokia čia ne problema ir ne trukdymas, ir nagi, juk man patogiau bus stovėti. Tą dieną mikriukais ir autobusais važiavau dar keletą kartų, ir kiekvieną kartą sulaukdavau lygiai tokio paties dėmesio - o mano krepšys perėjo per daugybę rankų. 
Tai privertė susimąstyti: daug kartų skųsdavausi, kokie gruzinai nemandagūs - ne tik kad nenusišypsos tau gatvėj ar parduotuvėj (pardavėjos ar padavėjos dažniau elgias taip, tarsi joms trukdai); stovint eilėje žmonės dažnai stumdosi ir užlindinėja; vairuotojai nuolat užslaudę garso signalą ir šūkauja vieni ant kitų (va kur aš išmokau gruziniškų keiksmažodžių:) ir niekad nepraleis tavęs per perėją. Bet nenoriu daugiau skųstis - esmė tame, jog mandagiais išauklėti užsieniečiai dažnai jaučiasi ganėtinai nejaukiai ir įsitempę gatvėje. Norint kažko pasiekti, tenka pakovoti už save - ir nėra laiko toms kovoms susikaupti, susidūrimai ir susirėmimai vyksta kasdien ir visur, daugybėje situacijų. Kartais tenka pabūt grubesniems, pakelti toną ar pasakyti aštriau nei norėtųsi. Dažnai tai nėra labai paprasta.
Tačiau Gruzijoje yra dalykų, kurie visa tai atperka - tai nepaprastas žmonių nuoširdumas ir paslaugumas, kai prisireikia pagalbos. Ir tai nebūtinai turi būti kažkokia didelė nelaimė: jei ieškai kelio, informacijos, tenka nešti ką sunkaus ar kito smulkesnio pagelbėjimo prisireikia, visuomet atsiras neabejingas žmogus netoliese. Gruzinai dažnai prašo ir siūlo pagalbą - kartais atrodo, kad Vakaruose tai nėra taip jau labai įprasta. Būti nepriklausomais ir savarankiškais mums dažnai būna kur kas svarbiau.

Vis dar manau, kad mandagumas labai reikalingas - tokia aplinka suteikia saugumo ir nuima įtampą kasdienybėje. Tačiau atidumas artimui - dar svarbesnis, nepamainomas ir būtinas. Ir tikras. 

Jei reikėtų pristatyti Gruziją ir gruzinus, turbūt apie tai kalbėčiau visų pirmiausai.

Mountain roads

...Tas nepakartojamas jausmas, kai naktį kalnuose mikroautobusiukas išvažiuoja į priešingą eismo juostą posūkyje, o aplinkui tik žvaigždės ir juodos medžių viršūnės.
Tik tiek, kitų mašinų nėra, jas išduotų šviesos, bet virpuliukas vis tiek išlieka: "Kažin, kiek dar tų posūkių?.."


...That unique feeling, when at night in the mountains minibus goes to another lane while turning, and there is nothing around only stars and black peaks of the trees. That is all, there are no other cars - they would be visible, their lights would betray them, but the thrill remains: "I wonder, how many turns left?.."

Kai grįžti namo

Lietuva toks emigrantų kraštas, kad rašydama apie sugrįžimo jausmą galvoju - ogi daug kas mane supras. Daug kas, išlipdami iš "rainiero" lėktuvėlių - o gal net ir į juos įlipdami - ar grįždami iš visokių Ispanijų, Amerikių, Vokietijų ir pan. turbūt išgyvena tą šoko momentą, kai suvokia, kad iš tiesų grįžo namo.

Dabar galiu klausytis, ką gatvėje šneka žmonės. Ir klausausi - ne tiek dėl to, kad įdomu, bet todėl, kad galiu.
Ir pasakyti ką nors troleibuso kontrolieriui ar pardavėjai.
Ir perskaityti visas reklamas labai greitai - ir tai visai nevargina.
Ir išgirsti kažkur sakant "po šimts pypkių" (rimtai rimtai girdėjau!:)))))
Ir nusipirkti sūrelį, kuris kažkada buvo mėgstamiausias, ir lėtai lėtai jį suvalgyti.
Viską apeiti, visus aplankyti, apžiūrėti, kas pasikeitė per tą laiką....

Et, gera grįžt namo.

75 - ne riba! (diversijoms)

Štai kokie nuotykiai kartais šiame pasaulio krašte nutinka - nei tai verkti, nei juoktis. 

Priešistorė šio nutikimo labai paprasta ir proziška - tiesiog vieną dieną buvo pradingęs internetas Tbilisy. Na, čia kartais dingsta viskas: elektra, vanduo, pirkinių maišelis ne ten paliktas, kartais draugai darbuose pasimeta, o ilgiau nesitvarkius - ir visokie maži namų rakandai... Bet šįkart tai buvo ne gamtos stichijos ir ne jokie atsitiktinumai. 75 metų sulaukusi gruzinė bobulė sugebėjo atjungti nuo interneto visą Armėniją ir rytinę Gruzijos dalį. Nepiktybiškai - tiesiog ieškojo vario ir netyčia pažeidė šviesolaidinį kabelį, jungiantį prie tinklo rytinę Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Va tau ir modernios technologijos: 0:1 bobulės naudai.

„Priešas už vartų!” kubiečių nebeįtikina [2010-02-26]

Antrą kartą rašant apie Kubą po poros metų nuo pirmojo straipsnio labai rūpėjo: kažin, ar pasikeitė ten kas nors? Gal tiems "manantiems kitaip" jau kiek lengviau po to, kai Fidelį Castro pakeitė jo brolis Raulis, nuskambėjęs su savo pažadais....?

Po tekstu sulaukiau komentaro - "Gracias por la publicación...!", iš kubiečio fotografo Orlando Luis Pardo Lazo, kurio nuotrauką jis leido panaudoti. Tai buvo pats geriausias komplimentas per visus (tuos kelis) rašymo metus.

Yoani Sanchez dalijasi mintimis apie Kubos perspektyvas 2010-aisiais, kurie gali būti lemiami Kubai. Pagal Orlando Luiso Pardo Lazo interviu parengė Renata Skardžiūtė.

34-erių Yoani Sanchez (Yoani Sančes) yra vienintelė kubietė, kuriai pavyko paimti interviu iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Baracko Obamos. To nei Kubos vyriausybė, nei oficialioji spauda nesugebėjo gauti per penkiasdešimt metų – pasikalbėti su „laisvojo pasaulio“ lyderiu, su prezidentu šalies, kurią Kubos režimas laiko priešu numeris 1.

Nepaisant Yoani sėkmės, Kubos spauda tai nutylėjo. Ši moteris yra žinoma visame pasaulyje dėl savo ne vieną apdovanojimą pelniusio tinklaraščio „Y karta“ (Generacion Y), kuriame nevengia kritikuoti Kubos vyriausybę. Užtat šalies oficialioje viešojoje erdvėje Yoani neegzistuoja, apie ją nekalbama, o jos tinklaraštis pačioje Kuboje neprieinamas.

Būtent čia ji paskelbė B.Obamos atsakymus į septynis klausimus apie Kubos ir JAV santykius, kurių autentiškumą patvirtino Baltieji rūmai. Tokius pačius klausimus ji išsiuntė ir Kubos prezidentui Rauliui Castro (R.Kastrui), bet iš jo atsakymo taip ir negavo. Greičiausiai ir negaus.

Orlando Luis Pardo Lazo: Nuo tada, kai prezidentas Barackas Obama tau viešai atsakė, kad „JAV neturi jokių ketinimų pavartoti karinę jėgą Kuboje” ir kad „tik patys kubiečiai gali paskatinti pozityvius pokyčius Kuboje”, ar, tavo nuomone, kubiečiai vis dar jaučia kokią nors baimę dėl nuolat palaikomo oficialaus diskurso, grasinančio „imperialistine invazija”?

Yoani Sanchez:  Nuolatiniai perspėjimai apie nuolat gresiančią invaziją ir priešą, kuris tuoj tuoj užpuls salą, yra Kubos vyriausybės politinės propagandos ašis. Tačiau jau prieš kurį laiką daugybė kubiečių liovėsi tikėję tuo, ką mums nuolat skelbia propagandiniai stendai ar valstybinės televizijos pranešėjai. Penkiasdešimt metų nuolat kartojama, kad greitai būsime įtraukti į karinį konfliktą su Šiaurės kaimynu – per tiek laiko skelbiamas pavojus prarado galią, jau mažai kas tuo tiki. Žmonės daug labiau baiminasi dėl katastrofiškai sumažėjusio (ekonomikos – R.S.) produktyvumo, to, kad nėra teisių ir laisvių (...), nei dėl galimos JAV okupacijos.

– Prezidento Raulio Castro atsakas į tavo „dvigubą” interviu yra tyla. Ar tai atsitiktinė reakcija, ar ją laikai dabartinės Kubos „realpolitik” simptomu? Kokie, tavo nuomone, būtų vadinamosios „raulpolitik” simptomai?

– Valdžia Kuboje nesikalba su piliečiais, nėra dialogo. Viešai teigiama, kad sprendimai kyla iš gyventojų, bet iš tikrųjų visi sprendimai priimami vieninteliame kabinete, uždarame šeiminiame ir kariniame klane. Štai dėl to man ir pavyko paimti interviu iš kitos valstybės prezidento, tuo tarpu prezidentas, valdantis mano šalį, man atsakė abejingumu. Visa tai kyla iš Raulio Castro prigimtinės nuodėmės – jo neišrinko piliečiai, jis gavo valdžią pagal kraujo liniją, lyg būtų kalbama apie feodalą. Todėl jis ir neprivalo atsakinėti nei į klausimus, nei į kritiką, kylančią iš Kubos piliečių. Tai, kad nereikia niekam atsiskaityti, leidžia neskubinti reformų, didinti represijas, nesirūpinti produktyvumo klausimais. Tyla ir tamsa – štai kuo pavirto valstybės politika.

Vis dėlto nepraradau vilties, kad Raulis Castro atsakys į mano klausimus. Ypač dabar, kai jau žinomi prezidento Barako Obamos atsakymai.

– Kiek Barakas Obama pirmaisiais prezidentavimo metais ištesėjo su Kuba susijusius pažadus, duotus per rinkimų kampaniją?

– Vos per dvylika mėnesių Obama santykiams su Kuba normalizuoti padarė daugiau nei prieš tai buvęs JAV prezidentas per visus savo prezidentavimo metus. Nesame prioritetinis jo darbotvarkės klausimas, bet nesame ir užmiršti. Buvo panaikinti apribojimai emigravusiems kubiečiams lankyti savo artimuosius ir siųsti finansinę paramą, o dabar „grasinama“ atlaisvinti ir amerikiečių turizmą į Kubą (JAV piliečiams neleidžiama vykti į Kubą dėl šios šalies atžvilgiu vykdomos blokados politikos. Šis draudimas apeinamas keliaujant iš kitų valstybių – Kanados, Meksikos, bet tai padidina kelionės išlaidas, todėl amerikiečių turistų Kuboje nėra daug). Mūsų valdantieji yra gerokai sutrikę, nes jau priprato prie kur kas agresyvesnių priešininkų, kurie jiems padėdavo pateisinti laisvių trūkumą Kuboje. Dėl JAV prezidento šypsenos ir jaunystės juo žavisi daugybė mano piliečių. Tiesa, norint atsverti šią „obamamaniją“, kuriama ir nauja antiamerikietiška retorika, vienas iš jos pavyzdžių yra nepagarbus ir pašaipus posakis – „Obama yra kaip Bušas, tik nudažytas juodai“.

– Norėčiau sužinoti Yoani Sanchez nuomonę apie „embargo” ar „blokados”, kuria apibrėžiama Vašingtono politika Havanos atžvilgiu, racionalumą.

– Mano nuomone, šie ekonominiai apribojimai yra JAV politikos Kubos atžvilgiu ribotumas. Užuot uždusinę salos valdančiąją klasę, šie prekybiniai apribojimai pavirto materialiniais sunkumais gyventojams ir davė peno ideologinio diskurso radikalizavimui Kuboje. Blokada yra pagrindinis Kubos vyriausybės argumentas, kuriuo pateisinamas neproduktyvumas, valstybės neveiksmingumas, įvairių gamybinių sektorių žlugimas, be to, ta pačia blokada bandoma pateisinti ir principą „apsuptoje šalyje nesutikti – tai išduoti“, kuris varžo piliečių laisves.

Laimė, šie metai prasidėjo pilietinės nuomonės sustiprėjimu Kubos viduje. Kaip sako vienas mano draugas, praeitais metais piliečiai savo nepasitenkinimą reiškė tyliais balseliais. Šiemet iš visų pusių pasipylė nepasitenkinimas, kuris iki tol buvo užspaustas baimės reikšti savo nuomonę. Tikiuosi, kad ateinančiais mėnesiais pereisime ir prie stipresnio bei garsesnio balso, kuris išpranašaus naują saulėtekį be įtampų, be lyderių, kurie laikytųsi įsikibę valdžios ateinančius dešimtmečius, ir svarbiausia be tos baimės, kurioje šiuo metu gyvena Kubos visuomenė. Kalbu apie naują etapą, kuriame mūsų valdžia ne mus „valdys“, o mums „tarnaus“, kai, užuot šūkavusi propagandinius šūkius, sieks rezultatų.

Obama ir šalis, kuriai jis atstovauja, gali atlikti labai svarbų vaidmenį atveriant Kubai kelią į demokratiją, tačiau jie turėtų tai daryti be įsikišimų ir gerbdami mūsų suverenumą bei sprendimus. Šiais, 2010-aisiais, galbūt bus dienų, kurias vėliau minėsime kaip naujų mūsų šalių santykių pradžios datą. Man norėtųsi, kad ta data ateitų kuo greičiau.

Ištraukos iš Baracko Obamos atsakymų Yoani Sanchez

„Esu pasiruošęs tartis su Kubos vyriausybe dėl daugelio klausimų, kuriais turime bendrų interesų. Mes jau pradėjome kalbėtis dėl migracijos ir tiesioginio pašto ryšio. Man rūpi palaikyti platesnius ryšius su kubiečiais – ypač kalbant apie padalytas šeimas. Tą ir padariau panaikindamas draudimus šeimų susitikimams ir pinigų perlaidoms.“

„JAV neturi jokių ketinimų pavartoti karinę jėgą Kuboje.“

„Pradėjome dialogą dėl saugios, legalios ir tvarkingos migracijos bei pašto paslaugų atkūrimo. Tai maži, bet kartu ir svarbūs žingsniai kreipiant JAV ir Kubos santykius nauja, pozityvesne, linkme. Vis dėlto norint pasiekti normalių santykių reikia, kad Kubos vyriausybė imtųsi veiksmų.“

Savaitraštis "Atgimimas", www.atgimimas.lt

Orlando Luis Pardo Lazo nuotrauka

Dvi Kubos [2008-05-16]

Per laiką atsiranda, daugėja, auga, pamažu susikaupia įvairių rašinių, vienur ar kitur siųstų ir spausdintų, kuriuos norisi išsaugoti. Vis dėlto daug rašant, kartais kai ką ir visai gero pavyksta ant popieriaus išguldyti, arba įdomaus - bent man. Kad nepasimestų, sukelsiu kai kuriuos iš jų čia pasidalinimui. 

Pirmuoju pasirinkau istoriją apie Kubą, kurios ir pati nepamiršiu dar ilgai - kaip ir energingos kubietės, trumpam atvykusios į Lietuvą prieš keletą metų. Ji buvo ką tik palikusi savo šalį, nes... na, tiesiog mąsto kitaip nei reikia. Stipru buvo jos klausytis, o tuo metu taip ir įsivaizdavau kontrabanda turistiniuose lagaminuose į Havaną gabenamus radijo imtuvus...

Visiškai izoliuoti nuo pasaulio, iš tolo stebintys turistų prabangą, kamuojami nepriteklių ir baimės kubiečiai nepasiduoda ir kovoja už savo laisvę. Apie susitikimą su Kubos opozicijos nare Bertha Antunez Pernet.

„Neišdildomi įspūdžiai, pietietiškas temperamentas, daugybė egzotiškų akimirkų – Kuboje savąjį rojaus kampelį atras kiekvienas!“; „Temperamentinga kaip salsos ritmas, elegantiška kaip orchidėjos žiedas Kuba visada sužavi atvykėlius gyventojų svetingumu“ – tokiais ir panašiais aprašymais Lietuvos turizmo kompanijos vilioja aplankyti Kubą. „Kuboje viskas tikra. Čia šokama ir dainuojama ne dėl to, kad palinksmintų užsieniečius, o todėl, kad tai – gyvenimas“, – rašoma kitame lankstinuke. 

Tačiau Bertha Antunez Pernet (Berta Antunes Pernet), viešėjusi Lietuvoje kelias dienas, pasakodama apie „rojaus kampelį“ nei karto nenusišypsojo. Kodėl?

Vieniems – rojus, kitiems – kas liko

Atsakymas paprastas: todėl, kad yra dvi Kubos. Viena – užsieniečiams turistams, kita – paprastiems kubiečiams. Šie pirmosios dažnai net nepažįsta, nors jaučia egzistuojant. Ir kaipgi kitaip: per daug bendrauti su užsieniečiais jiems yra draudžiama (kodėl – niekas gerai nežino, nes tai nėra oficialiai įtvirtinta. Tačiau, „kad netrukdytų užsieniečiams“, kubietis gali būti trumpam sulaikomas policijos); sostinėje Havanoje neregistruoti Kubos piliečiai gali joje būti tik tris dienas; į kai kurias turistines vietas „paprasti mirtingieji“ taip pat neįleidžiami – išskyrus patikimus komunistų partijos narius ir režimo draugus. Turistams skirtos vietos – Havana, Varadera – tikrai primena rojų, tačiau likusi Kubos dalis – nei iš tolo.

Geriausiai šį susidvejinimą atspindi dviguba Kubos valiuta. Užsieniečiams atsiskaityti skirtas konvertuojamas pesas, prilygintas vienam doleriui. Tačiau kubiečiai naudoja nacionalinį pesą, kuris yra 24 kartus mažesnis. Jie taip pat ir uždirba nacionaliniais pesais; dauguma – juokingai mažas sumas, iš kurių neįmanoma pragyventi. Daugelis uždirba apie 20 dolerių per mėnesį, už kuriuos negali nusipirkti net būtiniausių dalykų: jų arba nėra, arba jie per brangūs. Kai kurie išvis meta oficialų darbą – nes nemato prasmės. Taigi nieko nuostabaus, jog Kubos juodoji rinka klesti, o valdžia priversta užmerkti akis – nes daugiau savo gyventojams neturi ką pasiūlyti. Kubos ekonomika žlugo kartu su TSRS ir neatsigavo iki šiol; dabar Kuba laikosi iš Hugo Chavezo, Venesuelos prezidento, paramos.

Pokyčių nėra

Vasario mėnesį Kubos prezidentu tapęs Raulis Castro (Raulis Kastro), jaunesnysis Fidelio Castro brolis, žadėjo pokyčių: „Kubai reikalingos struktūrinės reformos.“ Iš tiesų jis vadinamas puikiu administratoriumi. Būdamas vyriausiasis kariuomenės ir policijos vadas, Raulis geležine ranka sėkmingai palaikė tvarką Kuboje. Nuo vasario iš tiesų įvyko „pokyčių“: pvz., dabar kubiečiams leidžiama (!) įsigyti įvairios technikos, kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, taip pat lankytis viešbučiuose ir netgi nuomotis kambarius juose. Viena smulkmena: nėra už ką visa tai įpirkti. Iš tiesų Kuboje padėtis yra tokia prasta, kad nebeveikia net intensyvi propaganda apie blogybes užsienyje: kubiečiai noriai emigruoja iš šalies, kartais net plaukdami pripučiamomis valtimis ar ant padangų. Kaip sakė Bertha Antunez Pernet, tai, ko žmonėms reikia, – ne telefonas ar kompiuteris, o laisvė. Tačiau neatrodo, kad karininkas Raulis būtų linkęs jos suteikti.

Už per didelius norus – kalėjimas

Pati Bertha yra nacionalinio pilietinės rezistencijos judėjimo „Pedro Luis Boitel“ Kuboje lyderė, kovojanti dėl politinių kalinių teisių. Šis judėjimas vienija politinių kalinių (t.y. nuteistųjų už režimo kritiką, netinkamų knygų ir spaudos skaitymą ir platinimą, netgi už pinigų gavimą iš užsienio) šeimas. Berthos brolis taip pat ilgus metus sėdėjo kalėjime. Tiesa, „Kuboje nėra nė vieno kalinio, kuris būtų nuteistas kaip politinis kalinys. Visi jie oficialiai yra apkaltinti vienokiais ar kitokiais kriminaliniais nusikaltimais“, – pasakojo B.Antunez Pernet. 

„Pedro Luis Boitel“ nariai susipažino lankydami savo nuteistus artimuosius. Matydami, kokiomis baisiomis sąlygomis jie laikomi (mušimai ir pažeminimai, maisto trūkumas, antisanitarinės sąlygos, atsisakymas suteikti medicininę pagalbą ir t.t.), net ir tie, kurie anksčiau nekritikavo režimo, ėmė reikalauti daugiau teisių kaliniams. Taip atsirado judėjimas: jie lanko vieni kitų artimuosius, skambina į kalėjimus klausinėdami apie kalinius, vieni per kitus skleidžia informaciją apie padėtį kalėjimuose. Kuboje yra apie 200 kalėjimų, kuriuose kali apie 300 politinių kalinių. Paprastai jie įkalinami kuo toliau nuo savo šeimos, kad ši negalėtų jų dažnai lankyti.
„Pedro Luis Boitel“ yra tik vienas iš daugelio judėjimų Kuboje. Dėl griežtos režimo kontrolės bei puikiai išplėtotos sekimo sistemos šie judėjimai yra atkirsti vieni nuo kitų ir negali susijungti. Dažnai jie net nežino apie kitų opozicionierių egzistavimą. 

Šie žmonės nesiekia revoliucijų – neturint bendros opozicijos, tai išvis sunkiai įmanoma; jie tiesiog nori daugiau laisvės, kad būtų panaikinti absurdiški draudimai ir gerbiamas žmogaus orumas. Tačiau ir už tokius norus galima greitai pakliūti į juoduosius saugumiečių sąrašus.

Vaizduotės turizmas

Vienas iš patikimiausių būdų išlaikyti masinę kontrolę – visiškai kontroliuoti informaciją. Televizija, radijas, spauda – viskas priklauso valstybei. Radijo transliacijų iš užsienio galima klausytis tik žemo dažnio bangomis, bet tokių radijo imtuvų Kuboje nėra. Tiesa, juodojoje rinkoje gali rasti ko tik nori – ir drąsiausi įsigyja ne tik radijo imtuvus. Kartais ant stogo sumontuojamos net palydovinės antenos: vienas žmogus nuolat stebi, ar nėra policijos, ir reikalui esant anteną greitai išmontuoja. Tuo metu kiti gali žiūrėti mėgstamus užsienietiškus serialus, filmus – už tokią „kontrrevoliucinę veiklą“ gresia milžiniškos baudos, bet noras sužinoti apie aplinkinį pasaulį stipresnis už baimę. Kitas informacijos šaltinis – gausiai plaukiantys turistai. Kubiečiai pasitaikius progai klausinėja apie jų gimtąsias šalis – tai vadinama „vaizduotės turizmu“, nes patiems kubiečiams išvykti arba neleidžiama, arba per brangu.

Paramą suteikti sunku

Tiesa, užsieniečiai Kuboje ne tik turistauja, bet kartais ir sąmoningai veža žinias ir viltį. Kai kurios šalys, daugiausiai Europoje (čekai, švedai, norvegai, olandai, lenkai...), palaiko Kubos opozicionierius, siekiančius minties laisvės. Kubos represinė sistema buvo perimta iš sovietų ir nacių, todėl europiečiams nesunku suprasti, ką išgyvena žmonės Kuboje. Tas pats cinizmas, dviguba moralė, tos pačios iškilmingos demonstracijos vadams pagerbti ir nuovargis nuo nuolatinio nepritekliaus, melo ir baimės. Žmonės jau pavargo. Iš tiesų kalbama, kad sistema kliba, ir tereikia kokio nors netikėto įvykio, sukrėtimo, kad viskas prasiveržtų. Pavyzdžiui, jei JAV staiga nutrauktų ekonominę blokadą, srautai plūsteltų iš abiejų pusių ir režimas greičiausiai neatsilaikytų.
Tačiau JAV yra paskelbusios visišką nebendradarbiavimą ir, kol nėra jokių pokyčių, tarptautinė bendruomenė teikia humanitarinę – ir kartu dvasinę – pagalbą. Tiesa, labai atsargiai, kad dėl to nenukentėtų patys kubiečiai: pvz., kai kurios ambasados leidžia naudotis internetu, nes kubiečiams jis yra neįkandamai brangus (1 val. kainuoja maždaug ketvirtadalį mėnesio atlyginimo). Kartais turistinėmis vizomis atvykę žmogaus teisių aktyvistai lanko Kubos opozicionierius, atveža jiems vaistų, knygų, žemo dažnio radijo imtuvų. Kadangi internetu kubiečiai beveik nesinaudoja, o paštas dirba labai lėtai ir nepatikimai (o laiškai cenzūruojami), tad ir parama negali būti labai efektyvi. Režimas veiksmingai atkirto kubiečius nuo išorinio pasaulio ir tvarkosi, kaip jam patogu – tik klausimas, ar ilgai sistema išsilaikys tokiomis sąlygomis.

Lietuva palaiko JAV poziciją ir yra vienintelė šalis Europoje, neužmezgusi diplomatinių santykių su Kuba. Tiesa, Seime turime Tarpparlamentinių ryšių su Kuba grupę – tik Kubos parlamentas yra neveiksnus, tad ir bendradarbiavimo nėra daug. Tačiau ryšius galima palaikyti ir kitais būdais. Bertha Antunez Pernet, apsilankiusi Genocido aukų muziejuje, nustebo radusi lygiai tokią pat kamerą, kokioje jai pačiai teko būti uždarytai. Pati buvusi „socialistinio rojaus“ dalis, o šiandien bendradarbiaujanti su Baltarusijos opozicija, Lietuva yra sukaupusi nemažai patirties, kuria būtų galima pasidalyti su kubiečiais. „Revoliucijos vaikai“ turi žinoti, kad tai – ne jų vienų istorija.

Savaitraštis "Atgimimas", www.atgimimas.lt 

Scanpix nuotrauka

Išlaikytas išdidumas

Neseniai Gruzija pasirašė sutartį su ES dėl nelegalių imigrantų grąžinimo. Pagal sutartį, grąžinimas gali būti abipusis - t.y.,ES piliečiai teoriškai irgi gali būti "išspirti" iš Gruzijos, jei per ilgai čia užsibus. Turint minty, kad be vizos čia leidžiama būti 360 dienų, o pilietybę galima gauti beveik automatiškai, ilgiau prabuvus Gruzijoje, ta galimybė, kad ką nors taip ims gruzinai ir išsiųs lieka labai jau teorinė. Bet vis tiek gražu, kad ji yra. Išdidumas išlaikytas.

Pasakyk, kur tu stovi

Vakar turėjau porą labai įdomių pokalbių apie gruzinų charakterį. Įdomiausia, kai patys gruzinai apie jį pasakoja, nes tuomet gali daug naujo išgirsti, ir iš visai kitos plotmės nei plika akimi matoma.
Kalbėjomės apie statusą. Kodėl čia kas gali privengia važinėti metro? Kodėl taip prižiūri savo aprangą? Kodėl merginos stypčioja ant neįsivaizduojamo aukščio kulniukų duobėtais šaligatviais? Kodėl perkami naujausi telefonai, mašinos - nors protingas šeimos biudžeto planuotojas tik palinguotų galva..?
Jei nori pasiekti kažko - reikia būti kažkuo.
Žinoma, nebūtinai. Bet taip lengviau. Kažkuo primena Lietuvą prieš kiek laiko - kaip gera dabar pagalvojus, kad mes jau tai kaip ir praėjom. Galima įsispirti į patogius sportbačius, apsirengti ką nors spalvoto, įsimesti nutrintą Nokia į krepšį ir traukti apie nieką negalvojant. Tai čia ir darau - mažytis protestas prieš primetamus "privalomumus".

Vyrai, moterys ir šventės

Kartais būna, stebi aplinką, stebiesi ir galvoji: bet matai, kaip čia ta kita kultūra reiškiasi stipriai... Kita vertus - ar tikrai skirtumai būna vien kultūriniai? Gal tai nulemta vienos draugų grupės įpročių; miesto ar miestelio ritmo; o gal mano pačios įsivaizdavimas neteisingas?

Vos grįžusi į Gruziją, turėjau progos sudalyvauti vienoje smagioje šventėje - berniuko 4 metų gimtadieny. Į jį bežiūrėdama prisiminiau, kaip pati laukdavau savo gimtadienių vaikystėje - didi ir ypatinga diena! Pradedant nuo laukimo džiaugsmo, įsivaizdavimo, koks bus tortas ir ką gaus dovanų, kiek svečių ateis ir kaip jie visi klausysis jo eilėraštukų, sakomų ne bet kaip, o į mikrofoną! Tam reikėjo pasitreniruoti, tad turėjau garbės keletą išgirsti iš anksto, mikrofoną atstojant buteliui nuo limonado. Ech, užkrečiama tokia nuoširdi nuotaika.
Tą rytą jubiliatas, žinoma, atsikėlė kuo anksčiausiai, ir nors dėl to buvo irzlokas visą dieną, užtat buvo verta: gavęs dovanų, pradėjo laukti, kada eis į vaikų laisvalaiko centrą, kur buvo suplanuotas pagrindinis "vakarėlis". Turiu pasakyti, kad tokie centrai atrodo puikus išradimas: tėvams ne tik nereikia rūpintis maistu, ruoštis, blizgintis, slėpti dūžtančius daiktus nuo mažųjų svečių ir pan. Užsakius programą, per kurią pora vaikus mylinčių moteriškių juos visaip užima ir prižiūri, tėvai gauna ir pora minučių ramybės - tiesiog dviguba šventė!

Tiesa, tai ką mačiau aš, buvo turbūt triguba šventė, mat... Į tą centrą atėjo tik mamos su vaikais, o tėveliai, jas atvežę, visi susirinko kabake alaus. Aš, būdama užsienietė viešnia, turėjau prabangą rinktis, kur noriu būti: eiti su vyrais ar su moterimis. Pirmuoju atveju būtų tekę pora valandų klausytis apie mašinas "ir kitus vyriškus reikalus"; antruoju - laužyti liežuvį, mat iš moterų niekas nekalba gerai angliškai. Užtat galima pasižiūrėti, kaip siaučia vaikai, o tai kartais būna visai smagu (vienas nedrįsta, pravirksta mamai į skverną įsikibęs; kitas tarsi nemačiom peša plaukus didesniam už save; trečias viską pamiršęs žiū jau pasinėrė į žaidimų pasaulį. Mamos kiek neramiais veidais vis atsisuka pasižūrėti, išgirdusios garsesnį šūksnį ar priėjusios nuvalo šokoladuotą nosį).
Taigi, pasirinkau pastarajį. Ir nors keistas buvo toks atsiskyrimas, bent jau turėjau progą atlikti domų socialinį stebėjimą, kaip mamos su mažais vaikais vis dėlto atranda būdų prasiblaškyti - beje, atrodė, kad vyrų joms ten nelabai ir trūko. Ar jos taip įpratusios? O gal po penkerių santuokos metų tikrai norisi leisti laiką atskirai su draugėm, palikus vyrus su jų reikalais? :)

Tu esi tu, o aš nesu tai, ką darau

Į klausimą "kas tu?" dažniausiai atsakome nevisai tiksliai. "Žurnalistas", "teisininkas", "dirbu su projektais", "ką tik įstojau į magistrantūrą". Atsakome pagal tai, ką darome - nes klausiantysis dažniausiai būtent tai ir nori žinoti. Kaip tai keista. Kaip save apibrėžti, jei nedarai nieko, ką kiti laikytų vertinga karjera? Turbūt vertėtų kukliai nuleisti negirdom tokį klausimą ir pakreipti pokalbio temą. Arba sugalvoti ką nors. Pameluoti. Papasakoti apie ateities planus.

Nei vienas iš jų netinka.

Kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis gyvenimu. Ir nieko nedaryti. Maždaug taip "Užupio konstitucija" kalba. Kokia ji reikalinga - nes iš tiesų žmogus pamiršta, kad jis gali daryti tai,ką nori.
Na bet ir tam jis turi teisę.

Auksas ir skurdas - kartu

Mane ypač liūdina didžiuliai socialiniai skirtumai čia Tbilisy... Niekur kitur skurdas taip netėškia realybės į veidą, kaip čia. Vakarieniaujame restorane, į kurį daugelis suvažiuoja savo milžiniškais džipais su vardiniais numeriais (jei neišgali nusipirkti "grynai" vardinio, tai bent jau GIO 001, AAA 100, ar VID 100 (Vladimir-Irakli-Davit, tai pvz.galėtų būti senelio, tėvo ir sūnaus vardai) įsitaisyti nėra problema). Vyrukai tvykčioja auksiniais kryžiais, laikrodžiais, grandinėlėm ant rankų; moterys stypčioja ant neįsivaizduojamai aukštų kablų, prisidažiusios, neretai - nusišviesinusios plaukus. Kol vyrai kalbasi ir kelia tostus, jos plepa tarpusavyje, žaidžia naujausiais telefonais; kita, atėjusi į pirmajį pasimatymą kartu su drauge, tyrinėja vaikiną ir klausosi jo suokiamų sąmojų, nepraleisdama progos paklausinėti apie karjeros planus (ir, be abejo, užsisakydama ką nors brangaus. Vis tiek jis mokės. Už abi).

Tuo tarpu tarpduryje viena po kitos pasirodo gėlių pardavėjos: vos paeinanti senučiukė, matyt, neturinti artimųjų, kurie jai padėtų - čia pensija siekia vos 30 EUR. Nėščia mergina - kažin, tai (būsima) vieniša motina ar pats vyras liepė jai taip uždarbiauti... Tokiu paros metu joms derėtų būti saugiuose šiltuose namuose, bet, matyt, vargas veja į gatves... Žmonės duoda joms šiek tiek pinigų - gruzinai paprastai linkę padėti šalia esančiam, gal kiek daugiau nei lietuviai. Tiesiog toks būdas.

Šįvakar nesimato čigonių su čigoniukais. Šie paprastai zuja metro: kiekvienoje stotelėje įlipa vis kitas murzinas vaikiukas su ikona ir tomis pačiomis frazėmis prašo pinigų. Daugiau gruziniškai jie nelabai ką ir moka pasakyti. Įdomu tik, koks patronas vaikų išnaudotojas išmokė juos tų frazių ir apdalino ikonomis - per daug vienodas jų elgetavimo braižas, kad patikėtum, jog jie nėra tarpusavy susiję...

Dar girdėjau, kad labai didelė dalis elgetaujančiųjų yra pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abkhazijos, tik nemoku jų atskirti. Bet matau juos kasdien: elgetaujančius požeminėse perėjose, judresnėse viešose vietose, kartais net gatvėse vaikštančius tarp mašinų su ištiesta ranka... Ateina jie ir į namus, paspaudžia durų skambutį ir visomis kalbomis pasakoja apie savo bėdas...