Kalpoko išdaigos

Kartais atsidarydama naujienų puslapį pagalvoju: "nagi nagi, ir kas čia šiandien mus pralinksmins?" Ir dažniausiai neapsigaunu, nes naujienų puslapiuose yra visokio gero - o Gruzija apskritai yra linksma šalis.

Štai  paskutiniu metu vis pasirodo naujienų apie Vanuatu, tokią mažytę valstybėlę Ramiajam Vandenyne berods. Pasigirdo gandų, kad jie kažkodėl ėmė ir pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Kiek padelsęs Vanuatu  kaip ir patvirtino, kad taip ir yra. Už trijų dienų atėjo naujas pranešimas iš ambasadoriaus prie JTO Donald Kalpoko (!!!), kad vis dėlto jie Abchazijos ir Pietų Osetijos nebepripažįsta. Abchazai nusiminę pareiškė, kad gal Kalpokas tiesiog negavo paskutinių naujienų iš savo paties bosų, nes jų žiniomis jie vis dar pripažinti. Tai kaip yra iš tikrųjų? Taip ir susipainioti galima, mielas Kalpokai.

Nors "New York Times" štai visai nesistebi dėl Vanuatu: sako, jie mėgsta pripažinti visokias mažas valstybes ir nebijo keisti savo nuomonę. Jie du kartus buvo pripažinę Taivaną - ir abu kartus atšaukė savo pripažinimus po kurio laiko. Ir labai lengvai pripažino Kosovą, ir net Palestiną. Matyt, pagal vėjo kryptį Vanuatu reikalai sprendžiasi.

O apie Donaldą Kalpoką bandžiau surasti ką nors daugiau, tik deja, nelabai pavyko. Užtat nuotrauka kiek nustebino. Ek, Kalpokas, kaip ir visa jo Vanuatu, pilnas siurprizų.
 

Tikrą foto šaltinį pasakyti sunku, bet ačiū gūgliui, kad padėjo surasti

75 - ne riba! (diversijoms)

Štai kokie nuotykiai kartais šiame pasaulio krašte nutinka - nei tai verkti, nei juoktis. 

Priešistorė šio nutikimo labai paprasta ir proziška - tiesiog vieną dieną buvo pradingęs internetas Tbilisy. Na, čia kartais dingsta viskas: elektra, vanduo, pirkinių maišelis ne ten paliktas, kartais draugai darbuose pasimeta, o ilgiau nesitvarkius - ir visokie maži namų rakandai... Bet šįkart tai buvo ne gamtos stichijos ir ne jokie atsitiktinumai. 75 metų sulaukusi gruzinė bobulė sugebėjo atjungti nuo interneto visą Armėniją ir rytinę Gruzijos dalį. Nepiktybiškai - tiesiog ieškojo vario ir netyčia pažeidė šviesolaidinį kabelį, jungiantį prie tinklo rytinę Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Va tau ir modernios technologijos: 0:1 bobulės naudai.

„Priešas už vartų!” kubiečių nebeįtikina [2010-02-26]

Antrą kartą rašant apie Kubą po poros metų nuo pirmojo straipsnio labai rūpėjo: kažin, ar pasikeitė ten kas nors? Gal tiems "manantiems kitaip" jau kiek lengviau po to, kai Fidelį Castro pakeitė jo brolis Raulis, nuskambėjęs su savo pažadais....?

Po tekstu sulaukiau komentaro - "Gracias por la publicación...!", iš kubiečio fotografo Orlando Luis Pardo Lazo, kurio nuotrauką jis leido panaudoti. Tai buvo pats geriausias komplimentas per visus (tuos kelis) rašymo metus.

Yoani Sanchez dalijasi mintimis apie Kubos perspektyvas 2010-aisiais, kurie gali būti lemiami Kubai. Pagal Orlando Luiso Pardo Lazo interviu parengė Renata Skardžiūtė.

34-erių Yoani Sanchez (Yoani Sančes) yra vienintelė kubietė, kuriai pavyko paimti interviu iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Baracko Obamos. To nei Kubos vyriausybė, nei oficialioji spauda nesugebėjo gauti per penkiasdešimt metų – pasikalbėti su „laisvojo pasaulio“ lyderiu, su prezidentu šalies, kurią Kubos režimas laiko priešu numeris 1.

Nepaisant Yoani sėkmės, Kubos spauda tai nutylėjo. Ši moteris yra žinoma visame pasaulyje dėl savo ne vieną apdovanojimą pelniusio tinklaraščio „Y karta“ (Generacion Y), kuriame nevengia kritikuoti Kubos vyriausybę. Užtat šalies oficialioje viešojoje erdvėje Yoani neegzistuoja, apie ją nekalbama, o jos tinklaraštis pačioje Kuboje neprieinamas.

Būtent čia ji paskelbė B.Obamos atsakymus į septynis klausimus apie Kubos ir JAV santykius, kurių autentiškumą patvirtino Baltieji rūmai. Tokius pačius klausimus ji išsiuntė ir Kubos prezidentui Rauliui Castro (R.Kastrui), bet iš jo atsakymo taip ir negavo. Greičiausiai ir negaus.

Orlando Luis Pardo Lazo: Nuo tada, kai prezidentas Barackas Obama tau viešai atsakė, kad „JAV neturi jokių ketinimų pavartoti karinę jėgą Kuboje” ir kad „tik patys kubiečiai gali paskatinti pozityvius pokyčius Kuboje”, ar, tavo nuomone, kubiečiai vis dar jaučia kokią nors baimę dėl nuolat palaikomo oficialaus diskurso, grasinančio „imperialistine invazija”?

Yoani Sanchez:  Nuolatiniai perspėjimai apie nuolat gresiančią invaziją ir priešą, kuris tuoj tuoj užpuls salą, yra Kubos vyriausybės politinės propagandos ašis. Tačiau jau prieš kurį laiką daugybė kubiečių liovėsi tikėję tuo, ką mums nuolat skelbia propagandiniai stendai ar valstybinės televizijos pranešėjai. Penkiasdešimt metų nuolat kartojama, kad greitai būsime įtraukti į karinį konfliktą su Šiaurės kaimynu – per tiek laiko skelbiamas pavojus prarado galią, jau mažai kas tuo tiki. Žmonės daug labiau baiminasi dėl katastrofiškai sumažėjusio (ekonomikos – R.S.) produktyvumo, to, kad nėra teisių ir laisvių (...), nei dėl galimos JAV okupacijos.

– Prezidento Raulio Castro atsakas į tavo „dvigubą” interviu yra tyla. Ar tai atsitiktinė reakcija, ar ją laikai dabartinės Kubos „realpolitik” simptomu? Kokie, tavo nuomone, būtų vadinamosios „raulpolitik” simptomai?

– Valdžia Kuboje nesikalba su piliečiais, nėra dialogo. Viešai teigiama, kad sprendimai kyla iš gyventojų, bet iš tikrųjų visi sprendimai priimami vieninteliame kabinete, uždarame šeiminiame ir kariniame klane. Štai dėl to man ir pavyko paimti interviu iš kitos valstybės prezidento, tuo tarpu prezidentas, valdantis mano šalį, man atsakė abejingumu. Visa tai kyla iš Raulio Castro prigimtinės nuodėmės – jo neišrinko piliečiai, jis gavo valdžią pagal kraujo liniją, lyg būtų kalbama apie feodalą. Todėl jis ir neprivalo atsakinėti nei į klausimus, nei į kritiką, kylančią iš Kubos piliečių. Tai, kad nereikia niekam atsiskaityti, leidžia neskubinti reformų, didinti represijas, nesirūpinti produktyvumo klausimais. Tyla ir tamsa – štai kuo pavirto valstybės politika.

Vis dėlto nepraradau vilties, kad Raulis Castro atsakys į mano klausimus. Ypač dabar, kai jau žinomi prezidento Barako Obamos atsakymai.

– Kiek Barakas Obama pirmaisiais prezidentavimo metais ištesėjo su Kuba susijusius pažadus, duotus per rinkimų kampaniją?

– Vos per dvylika mėnesių Obama santykiams su Kuba normalizuoti padarė daugiau nei prieš tai buvęs JAV prezidentas per visus savo prezidentavimo metus. Nesame prioritetinis jo darbotvarkės klausimas, bet nesame ir užmiršti. Buvo panaikinti apribojimai emigravusiems kubiečiams lankyti savo artimuosius ir siųsti finansinę paramą, o dabar „grasinama“ atlaisvinti ir amerikiečių turizmą į Kubą (JAV piliečiams neleidžiama vykti į Kubą dėl šios šalies atžvilgiu vykdomos blokados politikos. Šis draudimas apeinamas keliaujant iš kitų valstybių – Kanados, Meksikos, bet tai padidina kelionės išlaidas, todėl amerikiečių turistų Kuboje nėra daug). Mūsų valdantieji yra gerokai sutrikę, nes jau priprato prie kur kas agresyvesnių priešininkų, kurie jiems padėdavo pateisinti laisvių trūkumą Kuboje. Dėl JAV prezidento šypsenos ir jaunystės juo žavisi daugybė mano piliečių. Tiesa, norint atsverti šią „obamamaniją“, kuriama ir nauja antiamerikietiška retorika, vienas iš jos pavyzdžių yra nepagarbus ir pašaipus posakis – „Obama yra kaip Bušas, tik nudažytas juodai“.

– Norėčiau sužinoti Yoani Sanchez nuomonę apie „embargo” ar „blokados”, kuria apibrėžiama Vašingtono politika Havanos atžvilgiu, racionalumą.

– Mano nuomone, šie ekonominiai apribojimai yra JAV politikos Kubos atžvilgiu ribotumas. Užuot uždusinę salos valdančiąją klasę, šie prekybiniai apribojimai pavirto materialiniais sunkumais gyventojams ir davė peno ideologinio diskurso radikalizavimui Kuboje. Blokada yra pagrindinis Kubos vyriausybės argumentas, kuriuo pateisinamas neproduktyvumas, valstybės neveiksmingumas, įvairių gamybinių sektorių žlugimas, be to, ta pačia blokada bandoma pateisinti ir principą „apsuptoje šalyje nesutikti – tai išduoti“, kuris varžo piliečių laisves.

Laimė, šie metai prasidėjo pilietinės nuomonės sustiprėjimu Kubos viduje. Kaip sako vienas mano draugas, praeitais metais piliečiai savo nepasitenkinimą reiškė tyliais balseliais. Šiemet iš visų pusių pasipylė nepasitenkinimas, kuris iki tol buvo užspaustas baimės reikšti savo nuomonę. Tikiuosi, kad ateinančiais mėnesiais pereisime ir prie stipresnio bei garsesnio balso, kuris išpranašaus naują saulėtekį be įtampų, be lyderių, kurie laikytųsi įsikibę valdžios ateinančius dešimtmečius, ir svarbiausia be tos baimės, kurioje šiuo metu gyvena Kubos visuomenė. Kalbu apie naują etapą, kuriame mūsų valdžia ne mus „valdys“, o mums „tarnaus“, kai, užuot šūkavusi propagandinius šūkius, sieks rezultatų.

Obama ir šalis, kuriai jis atstovauja, gali atlikti labai svarbų vaidmenį atveriant Kubai kelią į demokratiją, tačiau jie turėtų tai daryti be įsikišimų ir gerbdami mūsų suverenumą bei sprendimus. Šiais, 2010-aisiais, galbūt bus dienų, kurias vėliau minėsime kaip naujų mūsų šalių santykių pradžios datą. Man norėtųsi, kad ta data ateitų kuo greičiau.

Ištraukos iš Baracko Obamos atsakymų Yoani Sanchez

„Esu pasiruošęs tartis su Kubos vyriausybe dėl daugelio klausimų, kuriais turime bendrų interesų. Mes jau pradėjome kalbėtis dėl migracijos ir tiesioginio pašto ryšio. Man rūpi palaikyti platesnius ryšius su kubiečiais – ypač kalbant apie padalytas šeimas. Tą ir padariau panaikindamas draudimus šeimų susitikimams ir pinigų perlaidoms.“

„JAV neturi jokių ketinimų pavartoti karinę jėgą Kuboje.“

„Pradėjome dialogą dėl saugios, legalios ir tvarkingos migracijos bei pašto paslaugų atkūrimo. Tai maži, bet kartu ir svarbūs žingsniai kreipiant JAV ir Kubos santykius nauja, pozityvesne, linkme. Vis dėlto norint pasiekti normalių santykių reikia, kad Kubos vyriausybė imtųsi veiksmų.“

Savaitraštis "Atgimimas", www.atgimimas.lt

Orlando Luis Pardo Lazo nuotrauka

Dvi Kubos [2008-05-16]

Per laiką atsiranda, daugėja, auga, pamažu susikaupia įvairių rašinių, vienur ar kitur siųstų ir spausdintų, kuriuos norisi išsaugoti. Vis dėlto daug rašant, kartais kai ką ir visai gero pavyksta ant popieriaus išguldyti, arba įdomaus - bent man. Kad nepasimestų, sukelsiu kai kuriuos iš jų čia pasidalinimui. 

Pirmuoju pasirinkau istoriją apie Kubą, kurios ir pati nepamiršiu dar ilgai - kaip ir energingos kubietės, trumpam atvykusios į Lietuvą prieš keletą metų. Ji buvo ką tik palikusi savo šalį, nes... na, tiesiog mąsto kitaip nei reikia. Stipru buvo jos klausytis, o tuo metu taip ir įsivaizdavau kontrabanda turistiniuose lagaminuose į Havaną gabenamus radijo imtuvus...

Visiškai izoliuoti nuo pasaulio, iš tolo stebintys turistų prabangą, kamuojami nepriteklių ir baimės kubiečiai nepasiduoda ir kovoja už savo laisvę. Apie susitikimą su Kubos opozicijos nare Bertha Antunez Pernet.

„Neišdildomi įspūdžiai, pietietiškas temperamentas, daugybė egzotiškų akimirkų – Kuboje savąjį rojaus kampelį atras kiekvienas!“; „Temperamentinga kaip salsos ritmas, elegantiška kaip orchidėjos žiedas Kuba visada sužavi atvykėlius gyventojų svetingumu“ – tokiais ir panašiais aprašymais Lietuvos turizmo kompanijos vilioja aplankyti Kubą. „Kuboje viskas tikra. Čia šokama ir dainuojama ne dėl to, kad palinksmintų užsieniečius, o todėl, kad tai – gyvenimas“, – rašoma kitame lankstinuke. 

Tačiau Bertha Antunez Pernet (Berta Antunes Pernet), viešėjusi Lietuvoje kelias dienas, pasakodama apie „rojaus kampelį“ nei karto nenusišypsojo. Kodėl?

Vieniems – rojus, kitiems – kas liko

Atsakymas paprastas: todėl, kad yra dvi Kubos. Viena – užsieniečiams turistams, kita – paprastiems kubiečiams. Šie pirmosios dažnai net nepažįsta, nors jaučia egzistuojant. Ir kaipgi kitaip: per daug bendrauti su užsieniečiais jiems yra draudžiama (kodėl – niekas gerai nežino, nes tai nėra oficialiai įtvirtinta. Tačiau, „kad netrukdytų užsieniečiams“, kubietis gali būti trumpam sulaikomas policijos); sostinėje Havanoje neregistruoti Kubos piliečiai gali joje būti tik tris dienas; į kai kurias turistines vietas „paprasti mirtingieji“ taip pat neįleidžiami – išskyrus patikimus komunistų partijos narius ir režimo draugus. Turistams skirtos vietos – Havana, Varadera – tikrai primena rojų, tačiau likusi Kubos dalis – nei iš tolo.

Geriausiai šį susidvejinimą atspindi dviguba Kubos valiuta. Užsieniečiams atsiskaityti skirtas konvertuojamas pesas, prilygintas vienam doleriui. Tačiau kubiečiai naudoja nacionalinį pesą, kuris yra 24 kartus mažesnis. Jie taip pat ir uždirba nacionaliniais pesais; dauguma – juokingai mažas sumas, iš kurių neįmanoma pragyventi. Daugelis uždirba apie 20 dolerių per mėnesį, už kuriuos negali nusipirkti net būtiniausių dalykų: jų arba nėra, arba jie per brangūs. Kai kurie išvis meta oficialų darbą – nes nemato prasmės. Taigi nieko nuostabaus, jog Kubos juodoji rinka klesti, o valdžia priversta užmerkti akis – nes daugiau savo gyventojams neturi ką pasiūlyti. Kubos ekonomika žlugo kartu su TSRS ir neatsigavo iki šiol; dabar Kuba laikosi iš Hugo Chavezo, Venesuelos prezidento, paramos.

Pokyčių nėra

Vasario mėnesį Kubos prezidentu tapęs Raulis Castro (Raulis Kastro), jaunesnysis Fidelio Castro brolis, žadėjo pokyčių: „Kubai reikalingos struktūrinės reformos.“ Iš tiesų jis vadinamas puikiu administratoriumi. Būdamas vyriausiasis kariuomenės ir policijos vadas, Raulis geležine ranka sėkmingai palaikė tvarką Kuboje. Nuo vasario iš tiesų įvyko „pokyčių“: pvz., dabar kubiečiams leidžiama (!) įsigyti įvairios technikos, kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, taip pat lankytis viešbučiuose ir netgi nuomotis kambarius juose. Viena smulkmena: nėra už ką visa tai įpirkti. Iš tiesų Kuboje padėtis yra tokia prasta, kad nebeveikia net intensyvi propaganda apie blogybes užsienyje: kubiečiai noriai emigruoja iš šalies, kartais net plaukdami pripučiamomis valtimis ar ant padangų. Kaip sakė Bertha Antunez Pernet, tai, ko žmonėms reikia, – ne telefonas ar kompiuteris, o laisvė. Tačiau neatrodo, kad karininkas Raulis būtų linkęs jos suteikti.

Už per didelius norus – kalėjimas

Pati Bertha yra nacionalinio pilietinės rezistencijos judėjimo „Pedro Luis Boitel“ Kuboje lyderė, kovojanti dėl politinių kalinių teisių. Šis judėjimas vienija politinių kalinių (t.y. nuteistųjų už režimo kritiką, netinkamų knygų ir spaudos skaitymą ir platinimą, netgi už pinigų gavimą iš užsienio) šeimas. Berthos brolis taip pat ilgus metus sėdėjo kalėjime. Tiesa, „Kuboje nėra nė vieno kalinio, kuris būtų nuteistas kaip politinis kalinys. Visi jie oficialiai yra apkaltinti vienokiais ar kitokiais kriminaliniais nusikaltimais“, – pasakojo B.Antunez Pernet. 

„Pedro Luis Boitel“ nariai susipažino lankydami savo nuteistus artimuosius. Matydami, kokiomis baisiomis sąlygomis jie laikomi (mušimai ir pažeminimai, maisto trūkumas, antisanitarinės sąlygos, atsisakymas suteikti medicininę pagalbą ir t.t.), net ir tie, kurie anksčiau nekritikavo režimo, ėmė reikalauti daugiau teisių kaliniams. Taip atsirado judėjimas: jie lanko vieni kitų artimuosius, skambina į kalėjimus klausinėdami apie kalinius, vieni per kitus skleidžia informaciją apie padėtį kalėjimuose. Kuboje yra apie 200 kalėjimų, kuriuose kali apie 300 politinių kalinių. Paprastai jie įkalinami kuo toliau nuo savo šeimos, kad ši negalėtų jų dažnai lankyti.
„Pedro Luis Boitel“ yra tik vienas iš daugelio judėjimų Kuboje. Dėl griežtos režimo kontrolės bei puikiai išplėtotos sekimo sistemos šie judėjimai yra atkirsti vieni nuo kitų ir negali susijungti. Dažnai jie net nežino apie kitų opozicionierių egzistavimą. 

Šie žmonės nesiekia revoliucijų – neturint bendros opozicijos, tai išvis sunkiai įmanoma; jie tiesiog nori daugiau laisvės, kad būtų panaikinti absurdiški draudimai ir gerbiamas žmogaus orumas. Tačiau ir už tokius norus galima greitai pakliūti į juoduosius saugumiečių sąrašus.

Vaizduotės turizmas

Vienas iš patikimiausių būdų išlaikyti masinę kontrolę – visiškai kontroliuoti informaciją. Televizija, radijas, spauda – viskas priklauso valstybei. Radijo transliacijų iš užsienio galima klausytis tik žemo dažnio bangomis, bet tokių radijo imtuvų Kuboje nėra. Tiesa, juodojoje rinkoje gali rasti ko tik nori – ir drąsiausi įsigyja ne tik radijo imtuvus. Kartais ant stogo sumontuojamos net palydovinės antenos: vienas žmogus nuolat stebi, ar nėra policijos, ir reikalui esant anteną greitai išmontuoja. Tuo metu kiti gali žiūrėti mėgstamus užsienietiškus serialus, filmus – už tokią „kontrrevoliucinę veiklą“ gresia milžiniškos baudos, bet noras sužinoti apie aplinkinį pasaulį stipresnis už baimę. Kitas informacijos šaltinis – gausiai plaukiantys turistai. Kubiečiai pasitaikius progai klausinėja apie jų gimtąsias šalis – tai vadinama „vaizduotės turizmu“, nes patiems kubiečiams išvykti arba neleidžiama, arba per brangu.

Paramą suteikti sunku

Tiesa, užsieniečiai Kuboje ne tik turistauja, bet kartais ir sąmoningai veža žinias ir viltį. Kai kurios šalys, daugiausiai Europoje (čekai, švedai, norvegai, olandai, lenkai...), palaiko Kubos opozicionierius, siekiančius minties laisvės. Kubos represinė sistema buvo perimta iš sovietų ir nacių, todėl europiečiams nesunku suprasti, ką išgyvena žmonės Kuboje. Tas pats cinizmas, dviguba moralė, tos pačios iškilmingos demonstracijos vadams pagerbti ir nuovargis nuo nuolatinio nepritekliaus, melo ir baimės. Žmonės jau pavargo. Iš tiesų kalbama, kad sistema kliba, ir tereikia kokio nors netikėto įvykio, sukrėtimo, kad viskas prasiveržtų. Pavyzdžiui, jei JAV staiga nutrauktų ekonominę blokadą, srautai plūsteltų iš abiejų pusių ir režimas greičiausiai neatsilaikytų.
Tačiau JAV yra paskelbusios visišką nebendradarbiavimą ir, kol nėra jokių pokyčių, tarptautinė bendruomenė teikia humanitarinę – ir kartu dvasinę – pagalbą. Tiesa, labai atsargiai, kad dėl to nenukentėtų patys kubiečiai: pvz., kai kurios ambasados leidžia naudotis internetu, nes kubiečiams jis yra neįkandamai brangus (1 val. kainuoja maždaug ketvirtadalį mėnesio atlyginimo). Kartais turistinėmis vizomis atvykę žmogaus teisių aktyvistai lanko Kubos opozicionierius, atveža jiems vaistų, knygų, žemo dažnio radijo imtuvų. Kadangi internetu kubiečiai beveik nesinaudoja, o paštas dirba labai lėtai ir nepatikimai (o laiškai cenzūruojami), tad ir parama negali būti labai efektyvi. Režimas veiksmingai atkirto kubiečius nuo išorinio pasaulio ir tvarkosi, kaip jam patogu – tik klausimas, ar ilgai sistema išsilaikys tokiomis sąlygomis.

Lietuva palaiko JAV poziciją ir yra vienintelė šalis Europoje, neužmezgusi diplomatinių santykių su Kuba. Tiesa, Seime turime Tarpparlamentinių ryšių su Kuba grupę – tik Kubos parlamentas yra neveiksnus, tad ir bendradarbiavimo nėra daug. Tačiau ryšius galima palaikyti ir kitais būdais. Bertha Antunez Pernet, apsilankiusi Genocido aukų muziejuje, nustebo radusi lygiai tokią pat kamerą, kokioje jai pačiai teko būti uždarytai. Pati buvusi „socialistinio rojaus“ dalis, o šiandien bendradarbiaujanti su Baltarusijos opozicija, Lietuva yra sukaupusi nemažai patirties, kuria būtų galima pasidalyti su kubiečiais. „Revoliucijos vaikai“ turi žinoti, kad tai – ne jų vienų istorija.

Savaitraštis "Atgimimas", www.atgimimas.lt 

Scanpix nuotrauka

Išlaikytas išdidumas

Neseniai Gruzija pasirašė sutartį su ES dėl nelegalių imigrantų grąžinimo. Pagal sutartį, grąžinimas gali būti abipusis - t.y.,ES piliečiai teoriškai irgi gali būti "išspirti" iš Gruzijos, jei per ilgai čia užsibus. Turint minty, kad be vizos čia leidžiama būti 360 dienų, o pilietybę galima gauti beveik automatiškai, ilgiau prabuvus Gruzijoje, ta galimybė, kad ką nors taip ims gruzinai ir išsiųs lieka labai jau teorinė. Bet vis tiek gražu, kad ji yra. Išdidumas išlaikytas.

Padavėjau, man gramatikos vadovėlį, prašau

Gyvenant svečioj šaly vienas didžiausių iššūkių (ir sėkmės atveju - laimėjimų) yra išmokti tos šalies kalbą. Ypač jei ji tokia reta ir tokiais gražiais kringeliukais užrašoma kaip kad gruzinų.
Čekuolis kažkada savo laidoje pasakojo, kaip jis mokosi kalbų: intensyviai, vienas sau su mokytoju - pasak jo, taip greičiau matyti rezultatai ir noris toliau mokyti (labai nebloga laida, beje - rekomenduoju susirasti archyvuose).

Bet ar tikrai tai geriausias būdas? Intensyvios individualios pamokos kainuoja, be to - po vieną nuobodu...

Yra ir daugiau būdų mokytis kalbos. Pirmasis - įsigyti vadovėlį su kompaktais ir bandyti perprasti tai,kas ten surašyta. Aš pati pradėjau nuo tokios knygos, ir turiu pasakyti - tikras valios išbandymas!... Ne tik kad nėra jokios kontrolės, tik noras tobulėti (o jam alternatyvų beveik visada atsiras), bet ir tenka vienai darbuotis. Jei kas bandėte taip mokytis kalbos ir jums pavyko - spaudžiu dešinę ir didžiuojuosi jumis.

Kitas būdas, kuris skamba įdomiai ir kurį norėčiau išbandyti: "Kalbų kavinė". Ją galima improvizuoti, bet štai kas rašoma lietuviškoje svetainėje:

"Kalbų kavinėje sutiksite žmonių, su kuriais galėsite tobulinti kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius, dalintis kultūriniais pomėgiais ar tiesiog bendrauti. Kalbų kavinės gali įsikurti tikrose kavinėse, kino teatruose, knygynuose, bibliotekose arba net internete......"

Taigi, tai vieta, kur gali susirinkti įvairiakalbiai norintys mokyti ir mokytis, vieni su kitais kalbasi, praktikuojasi - mokymasis vyksta ne tiek iš knygų, kiek tiesiog bendraujant, kartu kuriant, skaitant laikraščius, žaidžiant kortomis ar dar kažin ką smagaus veikiant. O kodėl gi ne?

Tikrai žinau, kad Tbilisy nėra tokios kavinės - girdėjau, kad buvo norinčių tokią organizuoti (bet idėja užgeso taip greitai, kaip ir buvo kilusi...). Jei neužges ir mano entuziazmas, po kurio laiko skaitykite tęsinį.