"Maskva" ir Stalinas grįžta į Gruziją

Ilgą laiką nerašiau - stebėjau ir laukiau, kas bus toliau. Namie iš pradžių klausė - kaip ten toj Gruzijoj, ar keičiasi kas po rinkimų? Sakiau, kad keisis - dabar matyti ir šiek tiek daugiau detalių.

Štai šiandien perskaičiau, jog vienas iš populiaresnių klubų Tbilisyje "Two Side" buvo pervadintas į  "Maskva". Prieš metus būtų sunku tai ir įsivaizduoti. Ir dabar dar negaliu apsiprasti. Anksčiau kai kuriuose restoranuose, ypač Goryje, net rusiškų dainų neleisdavo groti. Vestuvėms besiruošę draugai kartą norėjo pamaloninti svečius iš Rusijos ir sulaukė policijos(!) - kurie jiems "tik tarp kitko" paaiškino, kad jei nenori nemalonumų, tegu pakeičia kultūrinę programą ir savo svečius linksmina gruziniškai ar kaip nors kitaip "europietiškai".

Būtų įdomu pasižiūrėti, kaip dabar viskas Goryje. Tačiau kitose Gruzijos vietose jaučiasi permainos. Televizija vėl rodo "Rusijos pirmąjį kanalą" - jį įjungė iškart po rinkimų, vos uždarę gruzinišką, profesionaliai dirbusį kanalą "PIK" rusų kalba. Vėl grįždame prie "Laimės rato", prie pageidavimų koncertų, rusiškų komedijų, rusiškų žinių...

Kakhetijos regione, Akhmetoje, dar lapkritį buvo atstatyta draugo Josifo Stalino statula, nuversta 2011. Žurnalistams pakalbinus vietinius žmones, jie gūžčiojo pečiais - nieko nežinoję, vieną rytą atsikėlę rado Staliną  vėl aikštėj. Bet gerai, kad jį atstatė, čia juk istorijos dalis, sakė žmonės Akhmetoje. Kitur, Akuros kaime viskas vyko viešai - Stalino statula buvo atstatyta per jo gimtadienį, gruodžio 21d.

Kur problema? Gal per greitai visos reformos buvo vykdomos? O gal žmonės buvo nepasiruošę permainoms? Nuoširdžiai manau, kad buvusi vyriausybė padarė vieną didelę klaidą - plačiai užsimoję pamiršo įtraukti "paprastus žmones" į visas tas reformas. Taip, tai vyko greičiau, žmonės prisitaikė ir taip, bet vos gavę progą jie ir vėl grįžta prie "senųjų įpročių". Kad ir tas pats Stalinas - apie jo nuėmimą nebuvo pranešta iš anksto, nei Akhmetoje, ne tam pačiam Gory. Naktį suvažiavo mašinos, policijos apsauga apsupo aikštę, ir tyliai išmonavo statulas, žmonėms miegant. Tarsi kažką neleistino darydami.

Tačiau tai nevienintelė problema. Panašu, kad vadovaujančius postus gavę naujieji/senieji Bidzinos Ivanišvilio surinkti politikai nevertina buvusios valdžios principų ir vertybių. Vos gavę progą Akhmetos savivaldybė grąžino statulą atgal.

“Aš palaikiau statulos atstatymą ne todėl, kad ji susijusi su Sovietine sistema, bet todėl, kad ji susijusi su [II pasauliniu] karu,” - aiškino Zakaria Kinkladze, Akhmetos savivaldybės tarybos pirmininkas.

Ir kiti jam antrino. Net naujasis kultūros ministras Guramas Odišaria pradėjo pasvarstymus, kad dėl Stalino pagerbimo turėtų nuspręsti pačios savivaldybės, jei tik jos to nori. Tarsi kaip vertinti sovietinį palikimą būtų vietinės reikšmės reikalas. Tiesa, kitame interviu jis kalbėjo visai priešingai - tad galbūt tai tik prastas žurnalistų darbas. Žiūrime toliau.

Atgal į mokyklą

Pastaruoju metu turėjau labai įdomią galimybę - apsilankyti gruziniškose mokyklose! Važiavau stebėti pamokų ir jau buvau gal penkiose mokyklose - įspūdžių susikaupė tiek, kad norisi papasakoti plačiau.

Gruziniškos mokyklos, jos yra... labai gyvos! Vos įėjus pro duris pasitinka šurmulys - kartais ir pamokų metu. Mažiukai pirmokėliai turi trumpesnes pamokas, vos 35min. Tad jų pertraukos dažniausiai nesutampa su vyresniųjų ir jie gali mėgautis laisve koridoriuose, kol kiti skaičiuoja minutes iki pertraukos. O tada...

Pertrauka. 
Po pirmųjų apsilankymų man kilo toks didelis klausimas: kaip vaikai mokyklose nieko nesusilaužo??? Vietoj to jie kaip guminukai atšoka nuo durų, sienų, laiptų, kitų vaikų, šokinėja, bėga, krykštauja ir šūkauja, dainuoja, žaidžia ir visaip kaip stengiasi išnaudoti tas trumpas 5 ar 10 minučių. Pertraukos čia trumpos, o pietų pertraukos nėra - vaikai paprastai atsineša kokį lauknešėlį iš namų išsitraukia jį per vieną iš trumpųjų pertraukų. Tuo tarpu mokytojai stengiasi išlaviruoti per judančią krutančią minią iki mokytojų kambario.

Mokytojų kambarys. 
Kai buvau maža, mokytojų kambarys atrodė labai paslaptingai - įeinant reikėdavo pasibelsti, o ten, už uždarų durų, mokytojos gyveno savo gyvenimą, kalbėdavosi ir spręsdavo REIKALUS. Panašiai ir yra - tai mokytojų užuovėja ir užuobėga, kur jos gali šiek tiek pailsėti nuo triukšmo, išgerti kavos (kai kuriose mokyklose - ir parūkyti..). Gruzijoje mokytojos niekada nesineša gėrimų ar maisto į klases - nebent vandens buteliuką. Vienas gruzinas pasakojo, kad kai buvo mažas, galvojo, kad mokytojos niekad nevalgo - nes jis niekada nematė jų valgant!

Mokytojos.
Mokytojų būna įvairiausių, bet Gruzijoje (turbūt kaip ir Lietuvoje) matyti didelis skirtumas tarp kartų (ir tai nebūtinai susiję su amžiumi): vienos mokytojos mena ir primena sovietinius laikus ir turi nenuginčijamą įsitikinimą, kad "tie metodai buvo kur kas geresni". Jos kalba pakeltu balsu (nes taip vaikai geriau išmoks), tranko per stalą ranka, kad mokiniai nesikalbėtų ir liepia antrokėliams sėdėti rankas laikant už nugaros.
Visa laimė, tokių mokytojų sutikau tik keletą - kitos stengėsi sudominti vaikus ir kūrybiškai vedė pamokas. Dabar mokytojai turi vis daugiau galimybių: idėjos internete, su vadovėliais gaunami plakatai, specialios kortos su paveikslėliais, CD ir DVD diskai, mokomieji filmukai.... žinoma, realybė kartais apriboja: ne visose mokyklose yra CD grotuvai; apie filmukus galima pamiršti - net ir atsinešus kompiuterį, tai nebūtų išeitis, nes klasėse - apie 30 mokinių... Ir vis tik kai kurios mokytojos papirko savo nuosekliu darbu, kantrybe ir  gebėjimu išnaudoti tuos mažus išteklius, kurie joms buvo prieinami.

Pamokoje. 
Ir vis tik įdomiausia buvo stebėti pamokoje. Vaikai dalinasi pieštukais, kuždasi; berniukas savo simpatijai vis pakelia nukritusį megztuką - gal 3 ar 4 kartus; "Masc (mokytoja), kas yra "cake"? - klausia vienas. "Fresent" - atsako vaikai mokytojai skaitant klasės sąrašą. Mažuliukas antrokėlis užsisvajoja ir pamiršta pamoką - tai nesunku, kai klasėje, anglų kalbos pamokoje - 32 mokiniai!
Pamoka - tai gyvas organizmas. Daugelis mokytojų leidžia šiek tiek šurmulio: galima ateiti prie lentos pasižiūrėti, kas ten tiksliai parašyta, galima atsakinėjančiam draugui pasakyti atsakymą - juk mokymasis, šiaip ar taip, komandinis reikalas.

Dar daug reikia nuveikti, kad mokyklos Gruzijoje būtų saugia, efektyvia lavinimosi erdve - dabar daugelis abiturientų stengiasi egzaminams pasiruošti papildomai, o daugelis mokytojų pragyvenimui užsidirba iš papildomų pamokų. Rudenėjant mokyklose šalta, mokinukai sėdi su striukėmis, mokytojos ant pečių užsimeta ilgas skaras (tarsi mokytojiška uniforma). Ir vis tik net ir ten galmia atrasti perliukų, apie kuriuos galvojant taip ir norisi nusišypsoti...

"Ostorozhno, shef ne v duxe"

Tai pasakojimas apie susenusią papūgą ir netikrų mandarinų giraitę, bei kaip (kartais) vyksta biznis Tbilisyje.

Tą rytą išsiruošėme pirkti spynos durims - remontai įsibėgėja, prisireikia įvairiausių smulkmenų, o to laiko taip mažai, kad savaitgalius būtina išnaudoti. Panaršę interenete radome parduotuvę "Europian konstrakšion hous", ar kažkaip panašiai ir išvažiavom jos ieškoti. Šeštadienį Tbilisio centre turėjo būti didelis opozicijos mitingas, tad skubėjom apsisukti anksčiau. Cha, ir kur tu nuskubėsi....

Ilgą laiką parduotuvės neradome. Telefonu atsiliepusi mergaitė giliai atsiduso ir paaiškino, ne, jums reikia paėjėti dar keliasdešimt metrų ir rasite visai kitokią iškabą nei parduotuvės pavadinimas. Na, pasislėpta neblogai. Paskambinus į duris tenka palūkėti. Mergaitė atidaro ir pakviečia mus vidun, parodo laiptus į antrą aukštą - ten jums reikia eiti. Užlipame - ten du kabinetai stiklinėmis durimis, tuščia, nei gyvos dvasios. Lipam žemyn vėl mergaitės ieškoti. "Ak," - sako, - "Taigi išėjęs šefas". Na taip, palauksime, prisėsime. Sėdiniuojam apžiūrinėjam netikrus mandarinus, "augančius" ant palangės. Plakatai ant sienų - atrodo, kad firma įsitaisius neblogai, rimtais valstybiniais projektais užsiima.Matyt, spynas pardavinėti jiems tikrai ne pagrindinis užsiėmimas. Po gerų dvidešimt minučių ir porą kartų paklausus, ar jau greitai, ateina JIS.

Galva aukštai pakelta, itin svarbaus žmogaus laikysena, pirštu pamoja mergaitei, iš paskos seka dar vienas darbuotojas (apsauginis?), šlepetėmis apsiavęs - nagi reikia jaustis patogiai verslą darant. Į mus net nežvilgtelėjęs oriai užlipa laiptais ir pradingsta. Mums klausiamai gūžčiojant pečiais, gaunam paaiškinimą - pasirodo, laukėme ne tiek direktoriaus, kiek jo padėjėjos, kuri visą šį laiką buvo.... virtuvėje (?????) ir tuoj tuoj ateis. Jau šypsomės nebesislėpdami, bet laukiam, vien iš smalsumo verta pamatyt, kuo visa tai baigsis.

Netrukus įplaukia padėjėja ir pakviečia mus į viršų. Pro kabinetą stiklinėmis durimis ir dar dvigubas duris su dviguba saugumo sistema mus įveda paties Šefo kambarį..... O ten - didžiulė patalpa, dideliausias stalas, spintos, nuotraukos, knygos, viskas užversta daiktais ir popieriais - žinia gi, rimtas verslas vyksta. Kol mes artinamės prie JO, spėjame šiek tiek apžiūrėti. Krenta į akis statuso ženklai: visokie suverynai, atributai, ant stalo puikuojas užrašas "Ostorozhno, shef ne v duxe". Klausia mūsų, tai kuo galime padėti? Sakom, norime spynos. Aha, aha, rimtai išklauso, sako, na taip, turime mes spynų. Pasako keletą žodžių padėjėjai ir ji mus išsiveda - per dvigubos apsaugos duris, į kitą kabinetą. Paprašo vėl palaukti. Šalia sofos pastatytas papūgos narvelis, žiūrim - vienas paukštis tupi viduj! Atidžiau pasižiūrėjus pasirodo - ne visai paukštis, o tai, kas iš jo liko.... galva nukabinta, plunksnos išsišėrusios, linguoja pirmyn atgal ant laktelės.... taip net gaila pasidarė - nukris dabar, ar nenukris. Apsauginis prisėda prie savo stalo tuo metu ir įsijungia žinias kompiuteryje bei kortas - matyt, įprastas užsiėmimas, kurio nėra ko ir slėpti. Nesislėpdami prunkščiam ir laukiam, kas bus toliau.

Sugrįžta padėjėja su dviem spynom ir katalogu. Parodo vieną, kitą - geros, suomiškos, kaina nebloga, apsidžiaugiam jau tokia sėkme netikėta. O ji, "Tuoj, palaukit, turiu parodyti Šefui pirmiau." Nieko sau! Ten turbūt be šefo niekas nevyksta. Ji dingsta už dvigubų durų, mes jau tik linksim ir laukiam, kas čia bus. Pasirodo, šefas tikrina viską ne be reikalo - padėjėja atnešė visai ne tas spynas. Atverčia mums katalogą, sako, "va tokią turim ir tokią, kaina tik bus dvigubai didesnė nei pirmųjų, jei norite jas nusipirkti, paskambinkite, patikrinsim, ar yra sandėly ir užsakysim."

Pas Šefą antrą kartą jau nebeinam, padėkojam jiems už dienos įspūdžius ir neriam kuo greičiau. Kitoje parduotuvėje spyną nusipirkome per dešimt minučių. Įdomu, jog ten visi avėjo batus, o Šefo stalo niekur nebuvo matyti...

Apie mandagumą

Vieną dieną man teko važiuoti mikriuku stovint, su didžiuliu sunkiu krepšiu ant peties - prireikė lygiai 20 sekundžių, kad šalia stovinti moteris pasisiūlytų palaikyti mano krepšį - juk tikrai nesunku, ir jokia čia ne problema ir ne trukdymas, ir nagi, juk man patogiau bus stovėti. Tą dieną mikriukais ir autobusais važiavau dar keletą kartų, ir kiekvieną kartą sulaukdavau lygiai tokio paties dėmesio - o mano krepšys perėjo per daugybę rankų. 
Tai privertė susimąstyti: daug kartų skųsdavausi, kokie gruzinai nemandagūs - ne tik kad nenusišypsos tau gatvėj ar parduotuvėj (pardavėjos ar padavėjos dažniau elgias taip, tarsi joms trukdai); stovint eilėje žmonės dažnai stumdosi ir užlindinėja; vairuotojai nuolat užslaudę garso signalą ir šūkauja vieni ant kitų (va kur aš išmokau gruziniškų keiksmažodžių:) ir niekad nepraleis tavęs per perėją. Bet nenoriu daugiau skųstis - esmė tame, jog mandagiais išauklėti užsieniečiai dažnai jaučiasi ganėtinai nejaukiai ir įsitempę gatvėje. Norint kažko pasiekti, tenka pakovoti už save - ir nėra laiko toms kovoms susikaupti, susidūrimai ir susirėmimai vyksta kasdien ir visur, daugybėje situacijų. Kartais tenka pabūt grubesniems, pakelti toną ar pasakyti aštriau nei norėtųsi. Dažnai tai nėra labai paprasta.
Tačiau Gruzijoje yra dalykų, kurie visa tai atperka - tai nepaprastas žmonių nuoširdumas ir paslaugumas, kai prisireikia pagalbos. Ir tai nebūtinai turi būti kažkokia didelė nelaimė: jei ieškai kelio, informacijos, tenka nešti ką sunkaus ar kito smulkesnio pagelbėjimo prisireikia, visuomet atsiras neabejingas žmogus netoliese. Gruzinai dažnai prašo ir siūlo pagalbą - kartais atrodo, kad Vakaruose tai nėra taip jau labai įprasta. Būti nepriklausomais ir savarankiškais mums dažnai būna kur kas svarbiau.

Vis dar manau, kad mandagumas labai reikalingas - tokia aplinka suteikia saugumo ir nuima įtampą kasdienybėje. Tačiau atidumas artimui - dar svarbesnis, nepamainomas ir būtinas. Ir tikras. 

Jei reikėtų pristatyti Gruziją ir gruzinus, turbūt apie tai kalbėčiau visų pirmiausai.

Kavos galia

Ar kada pastebėjote, kad kur nors skubant sugalvojus užšokti į parduotuvę "labai greitai kažko", kas nors būtinai bus ne taip.

Ryte jau beveik vėlavau į darbą, bet vis tik nusprendžiau pirmiausia pasipildyti kavos atsargas mažytėje parduotuvėlėje šalimais. Kavos puodelis visuomet padaro rytą darbe malonesnį, o kavos kvapas iškart gerai nuteikia visai dienai...jau taip ir įsivaizdavau netrukus garuosiantį puodelį. Parduotuvė buvo beveik tuščia, greitai pagriebiau viską, ko reikėjo ir atėjau prie kasų.......... Tolimesnis dialogas atkartotas beveik identiškai, apytiksliai verčiant iš gruzinų kalvos:

-Mari, gal atidarom kitą kasą. 

-Gerai, aš tik centus šitoje supakuosiu.

(pauzė, aš ir darbininkas su alaus buteliu ir cigaretėmis kantrai laukiame)

(Mari kraustosi į kitą kasą, jos kolegė tvarkosi pirmojoje)

(po kurio laiko patys susiprantame, kad ir mums reikėtų pereiti prie kitos kasos, ši dar neatsidaro)

(anoje kasoje Mari vis dar išsipakuoja visus centus ir monetas)

-Na gerai, galite prieiti. O ne, popieriaus čekiams spausdinti nėra... Gal pereikit prie pirmosios kasos.

(greitai ir tyliai su darbininku judame tarp kasų, už mūsų atsiranda daugiau laukiančių žmonių)

-Atsiprašau, bet alus tai daugiau kainuoja, jums dar teks larį pridėti (ar kiek ten)

-O, tikrai? Nu kaip čia taip... tai gla cigarečių neskaičiuokit tuomet...

-Hmmm.... nu gerai, pažiūrėkim....

(klik klik klik....klik klik klaviatūra)

(pauzė)

-Mari.

(pauzė)

-Ką?

(pauzė)

(pauzė)

(pauzė)

-Koks alaus stiklinių kodas?

Kantrybė ir kavos galia atsilaikys prieš bet kokias klūtis. 

....O jeigu... :)

Pasiskolinta iš www.cartoonstock.com/

Mano kaimynai

Turiu puikius kaimynus. Negaliu skųstis - nebent vėlai po vidurnakčio, bet tai retai nutinka. Mano kaimynas groja gitara, ir dažnai turi muzikuojančių svečių. Štai dabar jaučiu, kaip dreba lentynos stiklai į ritmą ir bandau atspėti, kokiais instrumentais šiandien grojama. Solo gitara; bosinė gitara; mikrofonas irgi matyt įjungtas, nes per tris aukštus vokalas taip aiškiai nesigirdėtų. Kartais dar girdžiu būgnus - ar bent taip atrodo. Gerą skonį turi mano kaimynas - ir gerą balsą. Neveltui kunigas netolimoj bažnytėlėj. Su ilga barzda ir dar ilgesniu juodu rūbu. Išjungiu muziką, TV, ir grįžtu toliau klausytis.

First snowboarding experience/Pirmąkart ant snieglentės

"Do not try to slide into a tree or anything like that... it just won't work". <...> "If you want to have sore muscles or look like a moron - sure, go ahead, use your arms for turning." Such and more "youtube" advice followed me this weekend, on my first snowboarding trip. Here in Georgia winter sports are very popular (and easy to practice). You just get into car/marshrutka/taxi/plane - depending on your social status, wallet depth, destination and will for comfort. Oh sorry - will for comfort is quite a commonality here in Georgia, so just consider your abilities and get ready.

"Nebandykit stabdyti čiuoždami į medį ar dar ką nors... tokie metodai neveikia" <...>; "Jei norit skaudančių raumenų ir atrodyt kaip avinai - pirmyn, naudokitės rankomis posūkiuose". Tokie ir panašūs "youtube" pamokų patarimai mane išlydėjo į pirmąjį nuotykį su snieglente šį savaitgalį. Čia Gruzijoje žiemos sportu užsiimėti labai populiaru - ir lengva. Tereikia įšokti į mašiną/mikriuką/taksi/lėktuvą - priklausomai nuo jųsų statuso, piniginės gylio, vietos kur važiuojate ir komforto troškimo. Nors tiesa - komforto čia Gruzijoje nori visi, tad geriau tiesiog pasverti galimybes ir pasiruošti įdomiam savaitgaliui. 

There are 4 winter resorts: Gudauri (up to 3 hours from Tbilisi; pretty steep hills; a bit expensive,but it's not necessary to stay overnight), Mestia (new and very far away, in the West-North mountains; president goes there), Bakuriani (kind of family place, beginner-friendly, but could work for more advanced skiers/snowboarders too. 4-5 hour drive, so you'll definitely need to stay there overnight) and - Betania.

Gruzijoje yra keturi žiemos kurortai: Gudauris (apie 3 val kelio nuo Tbilisio; gana statūs šlaitai; šiek tiek brangėlesnis, bet norint sutaupyti nebūtina apsistoti ten pernakt), Mestija (naujas kurortas toli šalies šiaurės-vakaruose; čia ir gali prireikti lėktuvo - prezidentas ten dažnai keliauja, kiek rodo TV), Bakuriani (šeimyniškas kurortas, tinkantis ir pradedantiesiems, ir labiau patyrusiems slidininkams/snieglentininkams. Apie 4-5val kelio nuo Tbilisio, tad greičiausiai teks apsistoti čia bent vienai nakčiai), ir galiausiai - Betanija.

The last one is where I went. It is practically on the outskirts of Tbilisi, very comfortable for one day trip. The place is usually full of families with kids, and beginning skiers and snowboarders (the so called "chainiks", as I was explained). Which is great, cause when you fall, you know you're not the only one.

Į paskutinįjį aš ir keliavau savęs išbandyti. Betanija yra praktiškai Tbilisio užmiestyje, tad labai patogu ten nuvažiuoti kad ir popietei praleisti. Kaip supratau, dažniausiai čia pilna šeimų su vaikais, taip pat pradedančiųjų slidininkų ir snieglentininkų (vadinamų "čainikais", kaip man buvo paaiškinta:). Ir tai tikrai puiku, nes ritantis nuo tos kalvos žemyn niekas nesijaučia vienišas - aplinkui daug tokių, bandančių išmokti išlaikyti pusiausvyrą ant sniego. 

We rented our snowboards in the city - and that was very smart, cause we didn't need to queue for them at the place. And also we could get it cheaper for a better choice: 20 GEL per day for one snowboard + special boots, quite good deal.

Savo snieglentes nuomavomės mieste - ir labai gerai padarėme, nes atvažiavus nereikėjo stovėti ilgėliausių eilių prie nuomos punkto (kur neaišku kas bebuvo likę). O išvakarėse pavyko visai neblogai susitarti: dvidešimt larių (apie trisdešimt litų) dienai už snieglentę ir specialius batus. Su pritvirtinimais ir palinkėjimais. 
 
I was pretty excited to get on the board - but fun thing was, our taxi drivers were just as excited for us! When one of them sent radio-greetings on the second day morning, I started thinking that it was totally worth it. It seems, skiing is quite usual in Georgia, and snowboarding arouses much more emotions.

Važiuodama nekantravau pirmą kartą užlipti ant snieglentės - bet įdomiausia, ir gan netikėta, kad mūsų taksi vairuotojai džiūgavo ne ką mažiau:) Kai antros dienos rytą gavome linkėjimų per taksi radiją nuo vakarykščio vairuotojo, pagalvojau, kad visai verta buvo. Panašu,kad slidinėjimas Gruzijoj įprastas ir nieko nenustebins, bet snieglentės sukelia kur kas daugiau emocijų. 

And for the end - how it all looks like. Oh well.... I guess in the beginning it goes pretty much like this:
Ir galiausiai - kaip visa tai atrodė iš tiesų. Hmmm..... pradžioje turbūt ėjosi maždaug šitaip:

No, I didn't try to jump. And I didn't fall THAT painfully. But I did fall... a lot...And it all felt like "oh my, oh my, Im going down the hill, and it's all so fast, NOW WHAT SHOULD I DOOOOO, STOOOOP!!!!" :)

Ne, aš šokinėti per tramplinus nebandžiau. Ir nekritau TAIP skausmingai. Bet tiesa, teko kristi.... ir ganėtinai nemažai...ir jausmas tai buvo maždaug "o varge, o varge, leidžiuosi žemyn, o koks greitis, O KĄ DABAR DARYYYYT??? KAIP SUSTOOOOOOOT???" :)

But luckily, the second day was much better from the start. I guess the whole body somehow adapts to the snowboard and starts to feel it - so hopefully, little by little advancing, snowboarding will become pure enjoyment.

Bet visa laimė, antra diena prasidėjo žymiai ramiau ir užtikrinčiau - tikriausiai kūnas tiesiog prisitaikė prie snieglentės, pasidarė lengiau jausti ir kontroliuoti savo judesius, išlaikyti pusiausvyrą - tad tikiuosi, pamažu tobulėjant snieglentė taps gyvenimo būdo dalis, kuria bus galima tiesiog mėgautis. 

Dato Evgenidze - living in the music

There are such musicians who are clearly in their shoes. They enjoy what they are doing - and let you enjoy it too. A little while ago I attended a real party on the stage - Dato Evgenidze's anniversary of 45 years on the stage. It seemed he knows that it's his evening, and he was taking it all - the fun, the attention, the sound, and the joy of improvisation. And for the listeners it was over one hour of most sincere musical performance: how often can you see a piano player who uses it all - the keys, the strings, the inside, the outside....? I left wanting more, and thinking that music can be everything and come from everywhere - if you only thirst for it.

Grapes, ice and working philosophy

Last weekend I went grape picking - for the first time ever. And I can say now really honestly - I like this work! Because - it is like 10x easier than all the works in my Lithuanian village (digging potatoes, bringing in hay... ufff, I can still feel my back!); because you can eat as many grapes as you can handle - and they surely taste much better straight from the tree; and because of relaxed working philosophy that Georgians seem to have. It was a not very big vineyard, so for 5-6 workers it would take ~1hour, max 2 to pick them all. If all had ladders, and buckets, and were in the mood of some hard labor.
Naturally, it wasn't the case. But we had a guitar. And we prepared barbecue. And ate grapes. And watched how the men are making vine. And then drank the one from last year.

About vine making - somehow everyone imagines it the way it's shown in the movies or some old paintings, or super-traditional festivals: people taking of shoes, or putting on rubber-ones, jumping into a wooden barrel and squeezing grapes with their feet, while music plays in the background... Weeelll, it is just not true. Now humankind has machines for everything - grape squeezing as well. It is faster, cleaner and much easier this way - and all you have to do is watch. Then they leave the juice for some time in the barrel; poor it into another barrel; and just wait for it to become alcoholic. You should just know when to stop waiting, or otherwise you will get chacha instead of vine.

And on top of this instructive afternoon - I learned what you do if you get into hail on the way home!... You panic - but just a little bit. Then you pull over, try to find some shelter - trees, or even higher bushes will do if there is nothing better.... And if the car is still out, you undress and put your clothes on it! That is how you love your car - and we hope some day it will pay us back for it...

Kalpoko išdaigos

Kartais atsidarydama naujienų puslapį pagalvoju: "nagi nagi, ir kas čia šiandien mus pralinksmins?" Ir dažniausiai neapsigaunu, nes naujienų puslapiuose yra visokio gero - o Gruzija apskritai yra linksma šalis.

Štai  paskutiniu metu vis pasirodo naujienų apie Vanuatu, tokią mažytę valstybėlę Ramiajam Vandenyne berods. Pasigirdo gandų, kad jie kažkodėl ėmė ir pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Kiek padelsęs Vanuatu  kaip ir patvirtino, kad taip ir yra. Už trijų dienų atėjo naujas pranešimas iš ambasadoriaus prie JTO Donald Kalpoko (!!!), kad vis dėlto jie Abchazijos ir Pietų Osetijos nebepripažįsta. Abchazai nusiminę pareiškė, kad gal Kalpokas tiesiog negavo paskutinių naujienų iš savo paties bosų, nes jų žiniomis jie vis dar pripažinti. Tai kaip yra iš tikrųjų? Taip ir susipainioti galima, mielas Kalpokai.

Nors "New York Times" štai visai nesistebi dėl Vanuatu: sako, jie mėgsta pripažinti visokias mažas valstybes ir nebijo keisti savo nuomonę. Jie du kartus buvo pripažinę Taivaną - ir abu kartus atšaukė savo pripažinimus po kurio laiko. Ir labai lengvai pripažino Kosovą, ir net Palestiną. Matyt, pagal vėjo kryptį Vanuatu reikalai sprendžiasi.

O apie Donaldą Kalpoką bandžiau surasti ką nors daugiau, tik deja, nelabai pavyko. Užtat nuotrauka kiek nustebino. Ek, Kalpokas, kaip ir visa jo Vanuatu, pilnas siurprizų.
 

Tikrą foto šaltinį pasakyti sunku, bet ačiū gūgliui, kad padėjo surasti

75 - ne riba! (diversijoms)

Štai kokie nuotykiai kartais šiame pasaulio krašte nutinka - nei tai verkti, nei juoktis. 

Priešistorė šio nutikimo labai paprasta ir proziška - tiesiog vieną dieną buvo pradingęs internetas Tbilisy. Na, čia kartais dingsta viskas: elektra, vanduo, pirkinių maišelis ne ten paliktas, kartais draugai darbuose pasimeta, o ilgiau nesitvarkius - ir visokie maži namų rakandai... Bet šįkart tai buvo ne gamtos stichijos ir ne jokie atsitiktinumai. 75 metų sulaukusi gruzinė bobulė sugebėjo atjungti nuo interneto visą Armėniją ir rytinę Gruzijos dalį. Nepiktybiškai - tiesiog ieškojo vario ir netyčia pažeidė šviesolaidinį kabelį, jungiantį prie tinklo rytinę Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Va tau ir modernios technologijos: 0:1 bobulės naudai.

Pasakyk, kur tu stovi

Vakar turėjau porą labai įdomių pokalbių apie gruzinų charakterį. Įdomiausia, kai patys gruzinai apie jį pasakoja, nes tuomet gali daug naujo išgirsti, ir iš visai kitos plotmės nei plika akimi matoma.
Kalbėjomės apie statusą. Kodėl čia kas gali privengia važinėti metro? Kodėl taip prižiūri savo aprangą? Kodėl merginos stypčioja ant neįsivaizduojamo aukščio kulniukų duobėtais šaligatviais? Kodėl perkami naujausi telefonai, mašinos - nors protingas šeimos biudžeto planuotojas tik palinguotų galva..?
Jei nori pasiekti kažko - reikia būti kažkuo.
Žinoma, nebūtinai. Bet taip lengviau. Kažkuo primena Lietuvą prieš kiek laiko - kaip gera dabar pagalvojus, kad mes jau tai kaip ir praėjom. Galima įsispirti į patogius sportbačius, apsirengti ką nors spalvoto, įsimesti nutrintą Nokia į krepšį ir traukti apie nieką negalvojant. Tai čia ir darau - mažytis protestas prieš primetamus "privalomumus".

Už januosius, gaumardžios!

Gruziniškos vestuvės - tai daug žmonių, maisto, kalbų ir šurmulio. Taip galiu pasakyti sudalyvavusi vienose (gruzinai jas įvertino kaip "vidutiniškas") - bet manau, tai tinka ir kitoms. Kodėl? Ogi....
...jaunieji Gruzijoje tikrai gana jauni - vestuvėse, kuriose buvau, jiems abiems tebuvo 21eri. Daugelis gruzinų anksti tuokiasi, anksti susilaukia vaikų. Žinoma, nelengva tokiame amžiuje išlaikyti šeimą - todėl gana įprasta bendrą gyvenimą pradėti tėvų namuose. Tėvai ir vestuves dažniausiai iškelia. O tuomet susikviečia visus savo draugus, giminaičius, tolimus giminaičius, bendradarbius, kaimynus....na gerai, gal nėra tai taip blogai - bet svečių skaičius išauga iki kelių šimtų! Štai, vestuvėse, kuriose buvau, svečių susirinko apie 300 (ir tai dar ne riba:). Palyginus, Lietuviškos vestuvės dydžiu primena "vakarienę su artimiausiaisais".

...Kai vestuves organizuoja tėvai, jie nori, kad viskas eitųsi gerai. Tai yra, kaip priimta. Kad svečiams patiktų, kad visi gautų tai, ko tikisi. Nieko su tuo nėra blogai, žinoma - bet tuomet lengvai gali nuspėti, kas vyks. Tradiciniai scenarijai, kalbos, tostai... tik veidai keičiasi. Gruziniškose vestuvėse (mano neplačia patirtim remiantis) programa dėliojasi šitaip:
- visi susirenka, susėda, pradeda valgyti, gerti ir linksmintis;
- atvažiuoja jaunieji su pulku - jaunieji ir liudininkai sėda prie atskiro stalo, ant pakylos arba tiesiog centre;
- Pradedamas pagrindinis tostas už jaunuosius, geriamas iš rago. Atrodė gan įspūdingai - tas ragas dydžio sulig ranka iki alkūnės!!!
- ragui keliaujant ratu, visi valgo, linksminasi, pažindinasi ir t.t.
- po kurio laiko jaunieji pradeda savo šokį. Gruzinai turi tradicinį vestuvinį šokį, skirtą tik jauniesiems - atrodo gana įspūdingai. Jį galima pasižiūrėti ČIA; o štai taip jis atrodo visas, nuo pradžių; o kartais jie tiesiog pasikviečia profesionalių šokėjų, kad šie dar labiau išjudintų svečius (gerai, gal ir įsijaučiau su šokiais-bet kai pradedi žiūrėti, negali sustot:)
- taigi, o po to jau prasideda rimtesni šokiai: gyva muzika (beje, patyrę vestuvių dalyviai žino vieną tiesą: vengti vietų prie kolonėlių! Vestuvėse, kuriose buvau, stalas arčiausiai kolonėlių liko apytuštis - prie jo sėdėjo tik vėliausiai atvažiavusieji...ir aš jiems nepavydžiu); fejerverkai; karšti patiekalai, vienas po kito keliaujantys ant stalo; galiausiai - tortas....
...ir apie 9val vakaro jau galima ir važiuoti namo. Ypač jeigu nieko nepažįsti, o muzika nevisai vilioja šokti. Jei jau pasveikinai jaunuosius (tiesa, aš taip prie jų ir nebuvau priėjusi - gal ir gerai, būti sveikinamiems 300 žmonių ar daugiau vis dėlto būtų išbandymas jiems);pasibuvai ir viską pamatei.
Lauksim kitų vestuvių.

Apie garbę

Šiandien kalbėjome su keliais gruzinais apie garbę. "Nesuprantu vakariečių," - sakė viena mergina,-"jei juos kas nors įžeidžia, jei, pvz., jų akivaizdoje nusikeikiama įžeidžiant jų motiną - kaip galima jos neginti?"
Garbės kodeksas:
Neįžeisk ir nebūsi įžeistas.
Jei tave įžeidė - turi pilną teisę duoti jam į dantis (galioja vyrams).
O ką daro moterys?
Nežinau, ar noriu sužinoti... :)

Žurnalistika pro rožinius akinius

Ką tik perskaičiau vieną subjektyviausių, patosu persmelktų laikraščių, kuriame kiekviena naujiena persmelkta noru parodyti šviesiąją pusę, o iš temos akivaizdžiai atsirinkta tai, kas patogiausia ir labiausiai "prie širdies". "Georgian Journal".
Keletas ištraukų:

Politika:
"International society brought in verdict for Russia with this act. <...> Today the friendly attitude of world to Georgia is very clear. International society has reached strict decision about Russia's actions", - Minister of Foreign Affairs reported." (apie Jungtiniu Tautu rezoliuciją, pagal kurią skatinama per karą pabėgusiems Pietų Osetijos ir Abkhazijos gyventojams užtikrinti teisę sugrįžti į savo namus. Gražu - tik labai jau stiprus vertinimas).

Visuomenė:
"That Georgians are outstanding singers and dancers is no big news, but the fact that they start dancing and singing the day they are born into our beautiful world and never stop doing this until they breathe their last, is worth being aware of."

Ir galiausiai - redaktoriaus komentaras:
"I went and saw Batumi this summer once again and I understood that it has grown into a giant symbol of a new life in Georgia. It is not just myriad gigantic constructions and the permanently lengthening board and plate walks along its beautiful coastal Boulevard.<...> The main impression which overwhelms you the minute you arrive in Batumi is a balanced and steadily working peacefulness and tranquility which makes you think that everything is perfectly all right in the rest of the world too."

Štai kas skiriama skaityti užsieniečiams. Visa laimė, yra Gruzijoj ir rimtesnių žurnalistų...

Kirpykla - daugiakalbystės oazė

Ką tik buvau kirpykloje. Tbilisyje pirmąkart teko tokioje lankytis - man kirpyklos apskritai atrodo gan mistiška vieta, su savo ritualais, stereotipais ir ypatinga intymumo atmosfera (na kam gi dar moterys pasiguodžia jei ne kirpėjai! Be jokios ironijos!).

Čia kirpėjais dažniausiai dirba vyrai. Ir labai dažnai - armėnai. Tai daro Tbilisio kirpyklą dar įdomesnę. Aišku, tai, kad šalia yra vyrų, greičiausiai kiek apriboja moteriškus "tarp mūsų mergaičių" išsiliejimus, galbūt ir paskalų kiek mažiau čia sukasi... nors kita vertus, net jei kirpėjai vyrai - visa kita kirpyklos komanda būtinai bus moteriška. Viena moteris man išplovė galvą, padėjo kirpėjams apsišluoti; kita atėjusioms kirptis ir laukiančioms moterims tuo metu darė kavą; dar kita nieko nedarė ir nelabai žinau, kokia jos funkcija - bet tokia neabejotinai yra, sprendžiant iš jos susikaupusio žvilgsnio, stebinčio kirpėjus. Šios moterys ir kuria intymumo atmosferą kirpykloje: su kavos pertraukėlėmis kirpėjams, žurnalais ir, be abejo, netylančiais pokalbiais pačiomis įvairiausiomis temomis, kaip ir priklauso kirpykloje... :)

Bet kas man patiko labiausiai - tai kalbų maišalynė, kuri, atrodo, niekam netrukdė anei buvo kuo nors neįprasta. Daugelis dirbančių kirpykloje - armėnai, jie laisviau kalba rusiškai nei gruziniškai, bet vartoja abi iš karto. Gal dar ir armėniškai kokį žodį kitą įterpia. Ir taip aplinkui nuolat skamba bent dvi kalbos vienu metu; sakinys prasideda vienaip, baigiasi kitaip; kirpėjas atsisuka į mane kažko paklausti angliškai - ir toliau skamba rusų, gruzinų, armėnų žodžiai.... Nuostabi daugiakalbystės oazė!

Kas galėjo pagalvoti, kad norint miesto įvairovę, galima eiti ne tik į turistines vietas - užtenka užsukti į kirpyklą prie namų.

Kantrybės, tiktai kantrybės

Gyvenant Gruzijoje reikia išmokti keleto dalykų. Visų pirma - neskubėti. Pagauti ritmą, kuriuo čia viskas vyksta, kuriuo tvarkomi reikalai... karštakošiams ir nekantraujantiems tai gali atrodyti neįveikiama užduotis, bet sukaupus jėgas, giliai įkvėpus, iškvėpus......ir turbūt kai ką perpratus, viskas tampa truputį lengviau.

Čia keletas dalykų gali vykti vienu metu. Parduotuvėje pardavėjai aptarnauja kelis klientus iš karto - nieko nuostabaus, kad visiems gali tekti palūkėti, nes prieš pat tau atiduodama gražą ji pradės ieškoti degtukų iš kito šono priėjusiai tetulei. Kita vertus, jei tau reikia tik degtukų, gali prieiti iš kito šono ir jų nusipirkti kur kas greičiau.

Čia niekas nieko neplanuoja. Populiariausias atsakymas, kodėl - "nes juk negali žinoti, kas bus po mėnesio (savaitės, metų ir pan.)". Visada maniau, kad jei susiplanuoji, tai gali žinoti, kad tai ir įvyks. Tačiau čia tai dažnai neveikia. Jeigu aš jaučiuosi saugiau, žinodama, kas vyks ir ką aš veiksiu, tarkim, po trijų dienų - tai gruzinas jaučiasi saugiau, jeigu jo neslegia jokie įsipareigojimai kažkur būtinai būti po tų pačių trijų dienų. Lankstumas čia yra pirmoj vietoj, ir jei bandysi ką nors tartis, atsakymas bus: "OK, susiskambinkim tą vakarą". Visai gali būti, kad tą vakarą jis jau veiks kažką kita - ir nejaus jokio kaltės jausmo, kad štai, tavo planus sugriovė. Kokius planus?!
Gera žinia tai, kad ir iš manęs nesitikima pažadėti susitikti arba kažkada kažkur būti. Pasikeitus aplinkybėms, nuotaikai, skrandžio rūgštingumo pusiausvyrai, galiu tiesiog likti namie.
Bloga žinia tai, kad aš planuoti mėgstu, o tokio lansktumo išmokti ir visiškai prisitaikyti nėra taip jau paprasta.

Ir galiausiai, paskutinis kantrybės išbandymas - čia niekas niekur neskuba! Gruzijoje nėra tokios sąvokos kaip "laiko švaistymas" - bent jau aš nesusidūriau. Buvau tiek įpratusi prie tempo, pastangų efektyviai išnaudoti turimą laiką, nuveikti kažką naudingo. Nežadu to atsisakyti ir dabar - vis dėlto lietuviškam kraujyje įskiepyta bent jau siekti darbštumo. Bet yra situacijų, kurių paskubinti negali,ir jei nori gero rezultato, turi palaukti. Bent jau ten, kur ne viskas priklauso nuo tavęs.

Kantrybės pamokos.

Vyrai, moterys ir šventės

Kartais būna, stebi aplinką, stebiesi ir galvoji: bet matai, kaip čia ta kita kultūra reiškiasi stipriai... Kita vertus - ar tikrai skirtumai būna vien kultūriniai? Gal tai nulemta vienos draugų grupės įpročių; miesto ar miestelio ritmo; o gal mano pačios įsivaizdavimas neteisingas?

Vos grįžusi į Gruziją, turėjau progos sudalyvauti vienoje smagioje šventėje - berniuko 4 metų gimtadieny. Į jį bežiūrėdama prisiminiau, kaip pati laukdavau savo gimtadienių vaikystėje - didi ir ypatinga diena! Pradedant nuo laukimo džiaugsmo, įsivaizdavimo, koks bus tortas ir ką gaus dovanų, kiek svečių ateis ir kaip jie visi klausysis jo eilėraštukų, sakomų ne bet kaip, o į mikrofoną! Tam reikėjo pasitreniruoti, tad turėjau garbės keletą išgirsti iš anksto, mikrofoną atstojant buteliui nuo limonado. Ech, užkrečiama tokia nuoširdi nuotaika.
Tą rytą jubiliatas, žinoma, atsikėlė kuo anksčiausiai, ir nors dėl to buvo irzlokas visą dieną, užtat buvo verta: gavęs dovanų, pradėjo laukti, kada eis į vaikų laisvalaiko centrą, kur buvo suplanuotas pagrindinis "vakarėlis". Turiu pasakyti, kad tokie centrai atrodo puikus išradimas: tėvams ne tik nereikia rūpintis maistu, ruoštis, blizgintis, slėpti dūžtančius daiktus nuo mažųjų svečių ir pan. Užsakius programą, per kurią pora vaikus mylinčių moteriškių juos visaip užima ir prižiūri, tėvai gauna ir pora minučių ramybės - tiesiog dviguba šventė!

Tiesa, tai ką mačiau aš, buvo turbūt triguba šventė, mat... Į tą centrą atėjo tik mamos su vaikais, o tėveliai, jas atvežę, visi susirinko kabake alaus. Aš, būdama užsienietė viešnia, turėjau prabangą rinktis, kur noriu būti: eiti su vyrais ar su moterimis. Pirmuoju atveju būtų tekę pora valandų klausytis apie mašinas "ir kitus vyriškus reikalus"; antruoju - laužyti liežuvį, mat iš moterų niekas nekalba gerai angliškai. Užtat galima pasižiūrėti, kaip siaučia vaikai, o tai kartais būna visai smagu (vienas nedrįsta, pravirksta mamai į skverną įsikibęs; kitas tarsi nemačiom peša plaukus didesniam už save; trečias viską pamiršęs žiū jau pasinėrė į žaidimų pasaulį. Mamos kiek neramiais veidais vis atsisuka pasižūrėti, išgirdusios garsesnį šūksnį ar priėjusios nuvalo šokoladuotą nosį).
Taigi, pasirinkau pastarajį. Ir nors keistas buvo toks atsiskyrimas, bent jau turėjau progą atlikti domų socialinį stebėjimą, kaip mamos su mažais vaikais vis dėlto atranda būdų prasiblaškyti - beje, atrodė, kad vyrų joms ten nelabai ir trūko. Ar jos taip įpratusios? O gal po penkerių santuokos metų tikrai norisi leisti laiką atskirai su draugėm, palikus vyrus su jų reikalais? :)

Apie saldžialiežuvius :)

Vienas vyrukas visiškai nuginklavo savo saldžiomis kalbomis... Išsiskiriant sakė, kad jam bus liūdna ir skaudės širdį... O vėl susitikus - kad sapnavo mane ir kad tame sapne dovanojo man daug dovanų... Ir kur jis taip išmoko kalbėti? Visiškai širdį užkariavo. O juk jam dar tik ketveri... :)

Auksas ir skurdas - kartu

Mane ypač liūdina didžiuliai socialiniai skirtumai čia Tbilisy... Niekur kitur skurdas taip netėškia realybės į veidą, kaip čia. Vakarieniaujame restorane, į kurį daugelis suvažiuoja savo milžiniškais džipais su vardiniais numeriais (jei neišgali nusipirkti "grynai" vardinio, tai bent jau GIO 001, AAA 100, ar VID 100 (Vladimir-Irakli-Davit, tai pvz.galėtų būti senelio, tėvo ir sūnaus vardai) įsitaisyti nėra problema). Vyrukai tvykčioja auksiniais kryžiais, laikrodžiais, grandinėlėm ant rankų; moterys stypčioja ant neįsivaizduojamai aukštų kablų, prisidažiusios, neretai - nusišviesinusios plaukus. Kol vyrai kalbasi ir kelia tostus, jos plepa tarpusavyje, žaidžia naujausiais telefonais; kita, atėjusi į pirmajį pasimatymą kartu su drauge, tyrinėja vaikiną ir klausosi jo suokiamų sąmojų, nepraleisdama progos paklausinėti apie karjeros planus (ir, be abejo, užsisakydama ką nors brangaus. Vis tiek jis mokės. Už abi).

Tuo tarpu tarpduryje viena po kitos pasirodo gėlių pardavėjos: vos paeinanti senučiukė, matyt, neturinti artimųjų, kurie jai padėtų - čia pensija siekia vos 30 EUR. Nėščia mergina - kažin, tai (būsima) vieniša motina ar pats vyras liepė jai taip uždarbiauti... Tokiu paros metu joms derėtų būti saugiuose šiltuose namuose, bet, matyt, vargas veja į gatves... Žmonės duoda joms šiek tiek pinigų - gruzinai paprastai linkę padėti šalia esančiam, gal kiek daugiau nei lietuviai. Tiesiog toks būdas.

Šįvakar nesimato čigonių su čigoniukais. Šie paprastai zuja metro: kiekvienoje stotelėje įlipa vis kitas murzinas vaikiukas su ikona ir tomis pačiomis frazėmis prašo pinigų. Daugiau gruziniškai jie nelabai ką ir moka pasakyti. Įdomu tik, koks patronas vaikų išnaudotojas išmokė juos tų frazių ir apdalino ikonomis - per daug vienodas jų elgetavimo braižas, kad patikėtum, jog jie nėra tarpusavy susiję...

Dar girdėjau, kad labai didelė dalis elgetaujančiųjų yra pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abkhazijos, tik nemoku jų atskirti. Bet matau juos kasdien: elgetaujančius požeminėse perėjose, judresnėse viešose vietose, kartais net gatvėse vaikštančius tarp mašinų su ištiesta ranka... Ateina jie ir į namus, paspaudžia durų skambutį ir visomis kalbomis pasakoja apie savo bėdas...