Pastaruoju metu turėjau labai įdomią galimybę - apsilankyti gruziniškose mokyklose! Važiavau stebėti pamokų ir jau buvau gal penkiose mokyklose - įspūdžių susikaupė tiek, kad norisi papasakoti plačiau.
Gruziniškos mokyklos, jos yra... labai gyvos! Vos įėjus pro duris pasitinka šurmulys - kartais ir pamokų metu. Mažiukai pirmokėliai turi trumpesnes pamokas, vos 35min. Tad jų pertraukos dažniausiai nesutampa su vyresniųjų ir jie gali mėgautis laisve koridoriuose, kol kiti skaičiuoja minutes iki pertraukos. O tada...
Pertrauka.
Po pirmųjų apsilankymų man kilo toks didelis klausimas: kaip vaikai mokyklose nieko nesusilaužo??? Vietoj to jie kaip guminukai atšoka nuo durų, sienų, laiptų, kitų vaikų, šokinėja, bėga, krykštauja ir šūkauja, dainuoja, žaidžia ir visaip kaip stengiasi išnaudoti tas trumpas 5 ar 10 minučių. Pertraukos čia trumpos, o pietų pertraukos nėra - vaikai paprastai atsineša kokį lauknešėlį iš namų išsitraukia jį per vieną iš trumpųjų pertraukų. Tuo tarpu mokytojai stengiasi išlaviruoti per judančią krutančią minią iki mokytojų kambario.
Mokytojų kambarys.
Kai buvau maža, mokytojų kambarys atrodė labai paslaptingai - įeinant reikėdavo pasibelsti, o ten, už uždarų durų, mokytojos gyveno savo gyvenimą, kalbėdavosi ir spręsdavo REIKALUS. Panašiai ir yra - tai mokytojų užuovėja ir užuobėga, kur jos gali šiek tiek pailsėti nuo triukšmo, išgerti kavos (kai kuriose mokyklose - ir parūkyti..). Gruzijoje mokytojos niekada nesineša gėrimų ar maisto į klases - nebent vandens buteliuką. Vienas gruzinas pasakojo, kad kai buvo mažas, galvojo, kad mokytojos niekad nevalgo - nes jis niekada nematė jų valgant!
Mokytojos.
Mokytojų būna įvairiausių, bet Gruzijoje (turbūt kaip ir Lietuvoje) matyti didelis skirtumas tarp kartų (ir tai nebūtinai susiję su amžiumi): vienos mokytojos mena ir primena sovietinius laikus ir turi nenuginčijamą įsitikinimą, kad "tie metodai buvo kur kas geresni". Jos kalba pakeltu balsu (nes taip vaikai geriau išmoks), tranko per stalą ranka, kad mokiniai nesikalbėtų ir liepia antrokėliams sėdėti rankas laikant už nugaros.
Visa laimė, tokių mokytojų sutikau tik keletą - kitos stengėsi sudominti vaikus ir kūrybiškai vedė pamokas. Dabar mokytojai turi vis daugiau galimybių: idėjos internete, su vadovėliais gaunami plakatai, specialios kortos su paveikslėliais, CD ir DVD diskai, mokomieji filmukai.... žinoma, realybė kartais apriboja: ne visose mokyklose yra CD grotuvai; apie filmukus galima pamiršti - net ir atsinešus kompiuterį, tai nebūtų išeitis, nes klasėse - apie 30 mokinių... Ir vis tik kai kurios mokytojos papirko savo nuosekliu darbu, kantrybe ir gebėjimu išnaudoti tuos mažus išteklius, kurie joms buvo prieinami.
Pamokoje.
Ir vis tik įdomiausia buvo stebėti pamokoje. Vaikai dalinasi pieštukais, kuždasi; berniukas savo simpatijai vis pakelia nukritusį megztuką - gal 3 ar 4 kartus; "Masc (mokytoja), kas yra "cake"? - klausia vienas. "Fresent" - atsako vaikai mokytojai skaitant klasės sąrašą. Mažuliukas antrokėlis užsisvajoja ir pamiršta pamoką - tai nesunku, kai klasėje, anglų kalbos pamokoje - 32 mokiniai!
Pamoka - tai gyvas organizmas. Daugelis mokytojų leidžia šiek tiek šurmulio: galima ateiti prie lentos pasižiūrėti, kas ten tiksliai parašyta, galima atsakinėjančiam draugui pasakyti atsakymą - juk mokymasis, šiaip ar taip, komandinis reikalas.
Dar daug reikia nuveikti, kad mokyklos Gruzijoje būtų saugia, efektyvia lavinimosi erdve - dabar daugelis abiturientų stengiasi egzaminams pasiruošti papildomai, o daugelis mokytojų pragyvenimui užsidirba iš papildomų pamokų. Rudenėjant mokyklose šalta, mokinukai sėdi su striukėmis, mokytojos ant pečių užsimeta ilgas skaras (tarsi mokytojiška uniforma). Ir vis tik net ir ten galmia atrasti perliukų, apie kuriuos galvojant taip ir norisi nusišypsoti...
