Tu esi tu, o aš nesu tai, ką darau

Į klausimą "kas tu?" dažniausiai atsakome nevisai tiksliai. "Žurnalistas", "teisininkas", "dirbu su projektais", "ką tik įstojau į magistrantūrą". Atsakome pagal tai, ką darome - nes klausiantysis dažniausiai būtent tai ir nori žinoti. Kaip tai keista. Kaip save apibrėžti, jei nedarai nieko, ką kiti laikytų vertinga karjera? Turbūt vertėtų kukliai nuleisti negirdom tokį klausimą ir pakreipti pokalbio temą. Arba sugalvoti ką nors. Pameluoti. Papasakoti apie ateities planus.

Nei vienas iš jų netinka.

Kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis gyvenimu. Ir nieko nedaryti. Maždaug taip "Užupio konstitucija" kalba. Kokia ji reikalinga - nes iš tiesų žmogus pamiršta, kad jis gali daryti tai,ką nori.
Na bet ir tam jis turi teisę.

Savaitgaliui - į Hayastaną

Važiuoti su gruzinais į Armėniją (Hayastaną) - dvigubas malonumas. Ne tik pamatai šalį, bet ir išgirsti daugybę palyginimų, kurių paprastai galėtumei ir nepastebėti. Čia kaip mums su lenkais ar latviais: na negali gi būti kaimynas geresnis :) Ir vis dėlto likome nustebinti: vietoj žadėtų dykumų pasitiko žaliuojantys kalnai (berods būsime kitą kelią pasirinkę); vietoj skurdaus miesto, kuriame "nieko gero" - sutvarkytas švarias gatves, mandagius vairuotojus, stojančius prie perėjų ir daugybę lauko kavinių. Na, ir sovietinį monumentalizmą kartu. Kaip aš sakau, Armėnija - tai pavyzdys, kaip atrodytų Turkija, jei būtų buvusi SSRS.

Bet apie viską iš eilės.

Kelionės tikslas. Roko koncertas šeštadienio vakarą. Važiavome su gruzinų roko grupe ir jų šeimom/draugėm/palaikytojais ir pan - viso virš dešimt žmonių. Ir nors per koncertą jiems į akis, o mums į pakaušius svilino saulė, visai buvo ko paklausyti. O dar kartingus šalia radome... :)

Keliai-mašinos-žmonės. Iš tiesų nelengva ta kelionė per kalnus... Supratau, kad esu lygumų vaikas: užsupo bevažiuojant, ir visai netikėjau, kad 300 km atstumui įveikti prireiks visos dienos... Gal ir dėl to, kad mūsų vairuotojas kiek prisibijojo viršydamas lenkti naujutėles Ladas (o jų ten daugybė!). Šiaip automobiliai Jerevane atrodo naujesni nei Tbilisy, bet daugelis jų - Lados, Volgos ir kt.

Užtat žmonės tokie pat tamsiaplaukiai ir tamsiaakiai. Tiesa, turi jie vieną išskirtinį bruožą: armėnišką nosį... Tokia kumpoka, kaip erelio - pradėjom ieškoti, kurie čia tokie "tipiški", po kurio laiko nebemačiau žmonių, tik jų nosis :)

Bet šiaip draugiški tie armėnai. Visi kalba rusiškai - Gruzijoj tiek rusiškų ženklų nepamatysi, o ir muzika visur rusiška skamba. Nors sutikom ir poliglotą: berniuką, pardavinėjusį savo piešinius. Jis mums papasakojo, kad taupo naujam kompiuteriui - matyt, taupo jau ilgai, nes dideliu segtuvu nešinas pasakojo apie savo piešinius visomis kalbomis: armėniškai, gruziniškai, rusiškai, angliškai... Dar sakė, moka ispaniškai truputi ir vokiškai - bet silpnai(!) Neišsisukom piešinio nenupirkę...

Gynyba nuo karščio armėniškai. Kadangi pasitaikė labai karštos dienos, teko kažkaip nuo saulės vaduotis. Jerevane tai nesunku: pirmiausia įsėdi į vėsų metro, o paskui šešėlingąja gatvės puse eini į vieną iš daugelio parkelių miesto centre. Ten daugybė lauko kavinių - tiek daug dar niekur nemačiau! Jose galima gauti meniškai nudailintų ledų su vaisiais ar šalto limonado - ir gyventi vėl gaivu. ...kol neišeini vėl į saulę...

(rezultatas: nusvilęs kaklas - vaikinams; kiti nusvilę lopinėliai - visiems. Įskaitant nosis:)












Vietoje apibendrinimo. Nuavžiuoti į Armėniją verta - ypač būnant taip arti. Viza ant sienos kainuoja mažiau nei 10 USD, o įvažiavus - skanus maistas, graži gamta ir armėniška egzotika. Nors nežinau, ar važiuosiu ten vėlei - sovietinė dvasia plačiose Jerevano gatvėse daro jį nuobodoką. Nebent Ararato pažiūrėti.

Apie saldžialiežuvius :)

Vienas vyrukas visiškai nuginklavo savo saldžiomis kalbomis... Išsiskiriant sakė, kad jam bus liūdna ir skaudės širdį... O vėl susitikus - kad sapnavo mane ir kad tame sapne dovanojo man daug dovanų... Ir kur jis taip išmoko kalbėti? Visiškai širdį užkariavo. O juk jam dar tik ketveri... :)

Auksas ir skurdas - kartu

Mane ypač liūdina didžiuliai socialiniai skirtumai čia Tbilisy... Niekur kitur skurdas taip netėškia realybės į veidą, kaip čia. Vakarieniaujame restorane, į kurį daugelis suvažiuoja savo milžiniškais džipais su vardiniais numeriais (jei neišgali nusipirkti "grynai" vardinio, tai bent jau GIO 001, AAA 100, ar VID 100 (Vladimir-Irakli-Davit, tai pvz.galėtų būti senelio, tėvo ir sūnaus vardai) įsitaisyti nėra problema). Vyrukai tvykčioja auksiniais kryžiais, laikrodžiais, grandinėlėm ant rankų; moterys stypčioja ant neįsivaizduojamai aukštų kablų, prisidažiusios, neretai - nusišviesinusios plaukus. Kol vyrai kalbasi ir kelia tostus, jos plepa tarpusavyje, žaidžia naujausiais telefonais; kita, atėjusi į pirmajį pasimatymą kartu su drauge, tyrinėja vaikiną ir klausosi jo suokiamų sąmojų, nepraleisdama progos paklausinėti apie karjeros planus (ir, be abejo, užsisakydama ką nors brangaus. Vis tiek jis mokės. Už abi).

Tuo tarpu tarpduryje viena po kitos pasirodo gėlių pardavėjos: vos paeinanti senučiukė, matyt, neturinti artimųjų, kurie jai padėtų - čia pensija siekia vos 30 EUR. Nėščia mergina - kažin, tai (būsima) vieniša motina ar pats vyras liepė jai taip uždarbiauti... Tokiu paros metu joms derėtų būti saugiuose šiltuose namuose, bet, matyt, vargas veja į gatves... Žmonės duoda joms šiek tiek pinigų - gruzinai paprastai linkę padėti šalia esančiam, gal kiek daugiau nei lietuviai. Tiesiog toks būdas.

Šįvakar nesimato čigonių su čigoniukais. Šie paprastai zuja metro: kiekvienoje stotelėje įlipa vis kitas murzinas vaikiukas su ikona ir tomis pačiomis frazėmis prašo pinigų. Daugiau gruziniškai jie nelabai ką ir moka pasakyti. Įdomu tik, koks patronas vaikų išnaudotojas išmokė juos tų frazių ir apdalino ikonomis - per daug vienodas jų elgetavimo braižas, kad patikėtum, jog jie nėra tarpusavy susiję...

Dar girdėjau, kad labai didelė dalis elgetaujančiųjų yra pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abkhazijos, tik nemoku jų atskirti. Bet matau juos kasdien: elgetaujančius požeminėse perėjose, judresnėse viešose vietose, kartais net gatvėse vaikštančius tarp mašinų su ištiesta ranka... Ateina jie ir į namus, paspaudžia durų skambutį ir visomis kalbomis pasakoja apie savo bėdas...

Tbilisio karščiai ir įpročiai

Viskas tiesiog tirpsta karštame ore: miesto dūzgimas, automobiliai, vaikai, tie čirškaliai paukščiai, kurių pradėjau nekęsti jau kuris laikas (turbūt nuo tada, kai pradėjo žadinti paryčiais savo "giesmėm" ...) Fontanai purškia karštą vandenį, o ledai tirpsta vos ištraukus juos iš šaldytuvo. O saulė kepina ir kaip tyčia nėra nei debesies visam žydram danguj. Ir tik lauki, kada pradės lydytis asfaltas, o jo garuose išsiskleis miražai...

Na gal kiek ir perdedu. Tbilisis. Dieną 30 laipsnių, naktį - "krenta" iki 20... sako, dar nekaršta. Dar tik pradžia. Aš taip sau ir sakau, imdama dar vieną vandens butelį iš šaldytuvo. Ir vis geriau suprantu gruzinus: dėl ko jie niekur neskuba ir nieko per daug neplanuoja - tam tiesiog nėr jėgų! Jei susiruošei į vietą, kurioje nėra kondicionieriaus - neverta net kojos kelti iš namų.

Ir vis dėlto klimatas diktuoja savo madas. Taip atšilus orams, tbilisiečiai traukia aukščiau - prie Vėžlio ežero.

Čia visada kiek vėsiau, ir yra įrengtas takas aplink ežerą - kiekvieną vakarą juo ratus suka poros, dviratininkai, draugų grupelės ar šiaip pasivaikščiojimų mėgėjai. Kai kurie išdrįsta ir maudytis, bet pagrindinis ritualas: apsukti ratą ar du apie žalsvą ežerą ir nusėsti vienoje iš kavinių prie vandens.

Ir čia jau nepasieks nei karščiai, nei miražai, nei tirpstantys šaldytuvai...