Auksas ir skurdas - kartu

Mane ypač liūdina didžiuliai socialiniai skirtumai čia Tbilisy... Niekur kitur skurdas taip netėškia realybės į veidą, kaip čia. Vakarieniaujame restorane, į kurį daugelis suvažiuoja savo milžiniškais džipais su vardiniais numeriais (jei neišgali nusipirkti "grynai" vardinio, tai bent jau GIO 001, AAA 100, ar VID 100 (Vladimir-Irakli-Davit, tai pvz.galėtų būti senelio, tėvo ir sūnaus vardai) įsitaisyti nėra problema). Vyrukai tvykčioja auksiniais kryžiais, laikrodžiais, grandinėlėm ant rankų; moterys stypčioja ant neįsivaizduojamai aukštų kablų, prisidažiusios, neretai - nusišviesinusios plaukus. Kol vyrai kalbasi ir kelia tostus, jos plepa tarpusavyje, žaidžia naujausiais telefonais; kita, atėjusi į pirmajį pasimatymą kartu su drauge, tyrinėja vaikiną ir klausosi jo suokiamų sąmojų, nepraleisdama progos paklausinėti apie karjeros planus (ir, be abejo, užsisakydama ką nors brangaus. Vis tiek jis mokės. Už abi).

Tuo tarpu tarpduryje viena po kitos pasirodo gėlių pardavėjos: vos paeinanti senučiukė, matyt, neturinti artimųjų, kurie jai padėtų - čia pensija siekia vos 30 EUR. Nėščia mergina - kažin, tai (būsima) vieniša motina ar pats vyras liepė jai taip uždarbiauti... Tokiu paros metu joms derėtų būti saugiuose šiltuose namuose, bet, matyt, vargas veja į gatves... Žmonės duoda joms šiek tiek pinigų - gruzinai paprastai linkę padėti šalia esančiam, gal kiek daugiau nei lietuviai. Tiesiog toks būdas.

Šįvakar nesimato čigonių su čigoniukais. Šie paprastai zuja metro: kiekvienoje stotelėje įlipa vis kitas murzinas vaikiukas su ikona ir tomis pačiomis frazėmis prašo pinigų. Daugiau gruziniškai jie nelabai ką ir moka pasakyti. Įdomu tik, koks patronas vaikų išnaudotojas išmokė juos tų frazių ir apdalino ikonomis - per daug vienodas jų elgetavimo braižas, kad patikėtum, jog jie nėra tarpusavy susiję...

Dar girdėjau, kad labai didelė dalis elgetaujančiųjų yra pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abkhazijos, tik nemoku jų atskirti. Bet matau juos kasdien: elgetaujančius požeminėse perėjose, judresnėse viešose vietose, kartais net gatvėse vaikštančius tarp mašinų su ištiesta ranka... Ateina jie ir į namus, paspaudžia durų skambutį ir visomis kalbomis pasakoja apie savo bėdas...