Apie garbę

Šiandien kalbėjome su keliais gruzinais apie garbę. "Nesuprantu vakariečių," - sakė viena mergina,-"jei juos kas nors įžeidžia, jei, pvz., jų akivaizdoje nusikeikiama įžeidžiant jų motiną - kaip galima jos neginti?"
Garbės kodeksas:
Neįžeisk ir nebūsi įžeistas.
Jei tave įžeidė - turi pilną teisę duoti jam į dantis (galioja vyrams).
O ką daro moterys?
Nežinau, ar noriu sužinoti... :)

Žurnalistika pro rožinius akinius

Ką tik perskaičiau vieną subjektyviausių, patosu persmelktų laikraščių, kuriame kiekviena naujiena persmelkta noru parodyti šviesiąją pusę, o iš temos akivaizdžiai atsirinkta tai, kas patogiausia ir labiausiai "prie širdies". "Georgian Journal".
Keletas ištraukų:

Politika:
"International society brought in verdict for Russia with this act. <...> Today the friendly attitude of world to Georgia is very clear. International society has reached strict decision about Russia's actions", - Minister of Foreign Affairs reported." (apie Jungtiniu Tautu rezoliuciją, pagal kurią skatinama per karą pabėgusiems Pietų Osetijos ir Abkhazijos gyventojams užtikrinti teisę sugrįžti į savo namus. Gražu - tik labai jau stiprus vertinimas).

Visuomenė:
"That Georgians are outstanding singers and dancers is no big news, but the fact that they start dancing and singing the day they are born into our beautiful world and never stop doing this until they breathe their last, is worth being aware of."

Ir galiausiai - redaktoriaus komentaras:
"I went and saw Batumi this summer once again and I understood that it has grown into a giant symbol of a new life in Georgia. It is not just myriad gigantic constructions and the permanently lengthening board and plate walks along its beautiful coastal Boulevard.<...> The main impression which overwhelms you the minute you arrive in Batumi is a balanced and steadily working peacefulness and tranquility which makes you think that everything is perfectly all right in the rest of the world too."

Štai kas skiriama skaityti užsieniečiams. Visa laimė, yra Gruzijoj ir rimtesnių žurnalistų...

Kirpykla - daugiakalbystės oazė

Ką tik buvau kirpykloje. Tbilisyje pirmąkart teko tokioje lankytis - man kirpyklos apskritai atrodo gan mistiška vieta, su savo ritualais, stereotipais ir ypatinga intymumo atmosfera (na kam gi dar moterys pasiguodžia jei ne kirpėjai! Be jokios ironijos!).

Čia kirpėjais dažniausiai dirba vyrai. Ir labai dažnai - armėnai. Tai daro Tbilisio kirpyklą dar įdomesnę. Aišku, tai, kad šalia yra vyrų, greičiausiai kiek apriboja moteriškus "tarp mūsų mergaičių" išsiliejimus, galbūt ir paskalų kiek mažiau čia sukasi... nors kita vertus, net jei kirpėjai vyrai - visa kita kirpyklos komanda būtinai bus moteriška. Viena moteris man išplovė galvą, padėjo kirpėjams apsišluoti; kita atėjusioms kirptis ir laukiančioms moterims tuo metu darė kavą; dar kita nieko nedarė ir nelabai žinau, kokia jos funkcija - bet tokia neabejotinai yra, sprendžiant iš jos susikaupusio žvilgsnio, stebinčio kirpėjus. Šios moterys ir kuria intymumo atmosferą kirpykloje: su kavos pertraukėlėmis kirpėjams, žurnalais ir, be abejo, netylančiais pokalbiais pačiomis įvairiausiomis temomis, kaip ir priklauso kirpykloje... :)

Bet kas man patiko labiausiai - tai kalbų maišalynė, kuri, atrodo, niekam netrukdė anei buvo kuo nors neįprasta. Daugelis dirbančių kirpykloje - armėnai, jie laisviau kalba rusiškai nei gruziniškai, bet vartoja abi iš karto. Gal dar ir armėniškai kokį žodį kitą įterpia. Ir taip aplinkui nuolat skamba bent dvi kalbos vienu metu; sakinys prasideda vienaip, baigiasi kitaip; kirpėjas atsisuka į mane kažko paklausti angliškai - ir toliau skamba rusų, gruzinų, armėnų žodžiai.... Nuostabi daugiakalbystės oazė!

Kas galėjo pagalvoti, kad norint miesto įvairovę, galima eiti ne tik į turistines vietas - užtenka užsukti į kirpyklą prie namų.

Kantrybės, tiktai kantrybės

Gyvenant Gruzijoje reikia išmokti keleto dalykų. Visų pirma - neskubėti. Pagauti ritmą, kuriuo čia viskas vyksta, kuriuo tvarkomi reikalai... karštakošiams ir nekantraujantiems tai gali atrodyti neįveikiama užduotis, bet sukaupus jėgas, giliai įkvėpus, iškvėpus......ir turbūt kai ką perpratus, viskas tampa truputį lengviau.

Čia keletas dalykų gali vykti vienu metu. Parduotuvėje pardavėjai aptarnauja kelis klientus iš karto - nieko nuostabaus, kad visiems gali tekti palūkėti, nes prieš pat tau atiduodama gražą ji pradės ieškoti degtukų iš kito šono priėjusiai tetulei. Kita vertus, jei tau reikia tik degtukų, gali prieiti iš kito šono ir jų nusipirkti kur kas greičiau.

Čia niekas nieko neplanuoja. Populiariausias atsakymas, kodėl - "nes juk negali žinoti, kas bus po mėnesio (savaitės, metų ir pan.)". Visada maniau, kad jei susiplanuoji, tai gali žinoti, kad tai ir įvyks. Tačiau čia tai dažnai neveikia. Jeigu aš jaučiuosi saugiau, žinodama, kas vyks ir ką aš veiksiu, tarkim, po trijų dienų - tai gruzinas jaučiasi saugiau, jeigu jo neslegia jokie įsipareigojimai kažkur būtinai būti po tų pačių trijų dienų. Lankstumas čia yra pirmoj vietoj, ir jei bandysi ką nors tartis, atsakymas bus: "OK, susiskambinkim tą vakarą". Visai gali būti, kad tą vakarą jis jau veiks kažką kita - ir nejaus jokio kaltės jausmo, kad štai, tavo planus sugriovė. Kokius planus?!
Gera žinia tai, kad ir iš manęs nesitikima pažadėti susitikti arba kažkada kažkur būti. Pasikeitus aplinkybėms, nuotaikai, skrandžio rūgštingumo pusiausvyrai, galiu tiesiog likti namie.
Bloga žinia tai, kad aš planuoti mėgstu, o tokio lansktumo išmokti ir visiškai prisitaikyti nėra taip jau paprasta.

Ir galiausiai, paskutinis kantrybės išbandymas - čia niekas niekur neskuba! Gruzijoje nėra tokios sąvokos kaip "laiko švaistymas" - bent jau aš nesusidūriau. Buvau tiek įpratusi prie tempo, pastangų efektyviai išnaudoti turimą laiką, nuveikti kažką naudingo. Nežadu to atsisakyti ir dabar - vis dėlto lietuviškam kraujyje įskiepyta bent jau siekti darbštumo. Bet yra situacijų, kurių paskubinti negali,ir jei nori gero rezultato, turi palaukti. Bent jau ten, kur ne viskas priklauso nuo tavęs.

Kantrybės pamokos.