Vakar turėjau porą labai įdomių pokalbių apie gruzinų charakterį. Įdomiausia, kai patys gruzinai apie jį pasakoja, nes tuomet gali daug naujo išgirsti, ir iš visai kitos plotmės nei plika akimi matoma.
Kalbėjomės apie statusą. Kodėl čia kas gali privengia važinėti metro? Kodėl taip prižiūri savo aprangą? Kodėl merginos stypčioja ant neįsivaizduojamo aukščio kulniukų duobėtais šaligatviais? Kodėl perkami naujausi telefonai, mašinos - nors protingas šeimos biudžeto planuotojas tik palinguotų galva..?
Jei nori pasiekti kažko - reikia būti kažkuo.
Žinoma, nebūtinai. Bet taip lengviau. Kažkuo primena Lietuvą prieš kiek laiko - kaip gera dabar pagalvojus, kad mes jau tai kaip ir praėjom. Galima įsispirti į patogius sportbačius, apsirengti ką nors spalvoto, įsimesti nutrintą Nokia į krepšį ir traukti apie nieką negalvojant. Tai čia ir darau - mažytis protestas prieš primetamus "privalomumus".
No comments:
Post a Comment