Pastaruoju metu turėjau labai įdomią galimybę - apsilankyti gruziniškose mokyklose! Važiavau stebėti pamokų ir jau buvau gal penkiose mokyklose - įspūdžių susikaupė tiek, kad norisi papasakoti plačiau.
Gruziniškos mokyklos, jos yra... labai gyvos! Vos įėjus pro duris pasitinka šurmulys - kartais ir pamokų metu. Mažiukai pirmokėliai turi trumpesnes pamokas, vos 35min. Tad jų pertraukos dažniausiai nesutampa su vyresniųjų ir jie gali mėgautis laisve koridoriuose, kol kiti skaičiuoja minutes iki pertraukos. O tada...
Pertrauka.
Po pirmųjų apsilankymų man kilo toks didelis klausimas: kaip vaikai mokyklose nieko nesusilaužo??? Vietoj to jie kaip guminukai atšoka nuo durų, sienų, laiptų, kitų vaikų, šokinėja, bėga, krykštauja ir šūkauja, dainuoja, žaidžia ir visaip kaip stengiasi išnaudoti tas trumpas 5 ar 10 minučių. Pertraukos čia trumpos, o pietų pertraukos nėra - vaikai paprastai atsineša kokį lauknešėlį iš namų išsitraukia jį per vieną iš trumpųjų pertraukų. Tuo tarpu mokytojai stengiasi išlaviruoti per judančią krutančią minią iki mokytojų kambario.
Mokytojų kambarys.
Kai buvau maža, mokytojų kambarys atrodė labai paslaptingai - įeinant reikėdavo pasibelsti, o ten, už uždarų durų, mokytojos gyveno savo gyvenimą, kalbėdavosi ir spręsdavo REIKALUS. Panašiai ir yra - tai mokytojų užuovėja ir užuobėga, kur jos gali šiek tiek pailsėti nuo triukšmo, išgerti kavos (kai kuriose mokyklose - ir parūkyti..). Gruzijoje mokytojos niekada nesineša gėrimų ar maisto į klases - nebent vandens buteliuką. Vienas gruzinas pasakojo, kad kai buvo mažas, galvojo, kad mokytojos niekad nevalgo - nes jis niekada nematė jų valgant!
Mokytojos.
Mokytojų būna įvairiausių, bet Gruzijoje (turbūt kaip ir Lietuvoje) matyti didelis skirtumas tarp kartų (ir tai nebūtinai susiję su amžiumi): vienos mokytojos mena ir primena sovietinius laikus ir turi nenuginčijamą įsitikinimą, kad "tie metodai buvo kur kas geresni". Jos kalba pakeltu balsu (nes taip vaikai geriau išmoks), tranko per stalą ranka, kad mokiniai nesikalbėtų ir liepia antrokėliams sėdėti rankas laikant už nugaros.
Visa laimė, tokių mokytojų sutikau tik keletą - kitos stengėsi sudominti vaikus ir kūrybiškai vedė pamokas. Dabar mokytojai turi vis daugiau galimybių: idėjos internete, su vadovėliais gaunami plakatai, specialios kortos su paveikslėliais, CD ir DVD diskai, mokomieji filmukai.... žinoma, realybė kartais apriboja: ne visose mokyklose yra CD grotuvai; apie filmukus galima pamiršti - net ir atsinešus kompiuterį, tai nebūtų išeitis, nes klasėse - apie 30 mokinių... Ir vis tik kai kurios mokytojos papirko savo nuosekliu darbu, kantrybe ir gebėjimu išnaudoti tuos mažus išteklius, kurie joms buvo prieinami.
Pamokoje.
Ir vis tik įdomiausia buvo stebėti pamokoje. Vaikai dalinasi pieštukais, kuždasi; berniukas savo simpatijai vis pakelia nukritusį megztuką - gal 3 ar 4 kartus; "Masc (mokytoja), kas yra "cake"? - klausia vienas. "Fresent" - atsako vaikai mokytojai skaitant klasės sąrašą. Mažuliukas antrokėlis užsisvajoja ir pamiršta pamoką - tai nesunku, kai klasėje, anglų kalbos pamokoje - 32 mokiniai!
Pamoka - tai gyvas organizmas. Daugelis mokytojų leidžia šiek tiek šurmulio: galima ateiti prie lentos pasižiūrėti, kas ten tiksliai parašyta, galima atsakinėjančiam draugui pasakyti atsakymą - juk mokymasis, šiaip ar taip, komandinis reikalas.
Dar daug reikia nuveikti, kad mokyklos Gruzijoje būtų saugia, efektyvia lavinimosi erdve - dabar daugelis abiturientų stengiasi egzaminams pasiruošti papildomai, o daugelis mokytojų pragyvenimui užsidirba iš papildomų pamokų. Rudenėjant mokyklose šalta, mokinukai sėdi su striukėmis, mokytojos ant pečių užsimeta ilgas skaras (tarsi mokytojiška uniforma). Ir vis tik net ir ten galmia atrasti perliukų, apie kuriuos galvojant taip ir norisi nusišypsoti...
2012/11/08
2012/10/23
How much of Them do you want here?
Various dictionaries describe "alien" as:
- Owing political allegiance to another country or government; foreign;
- Belonging to, characteristic of, or constituting another and very different place, society, or person; strange;
- A person who is not included in a group; an outsider.
This is a bitter post, or rather inspired by bitter experience - but I will try to keep complaints to myself, and concentrate on facts and observations. A while ago I posted an entry on integration in a new country - it is a curious process, for both sides. The newcomers must try, but not overstretch until ridicule. The locals often see foreigners as some curious exotic pets, who need to be cared for, fed regularly and advised on every occasion. I've been on both sides, and did exactly the same - so no judging here.
But the problem of foreigners - and the BIGGEST 'problem' - is that being different, they always bring change. Adaptation process necessarily means change, it means expanding your comfort zone, opening eyes to new thoughts and ideas, even though some can be exciting and some totally unacceptable. It is a deep issue - the whole Europe has been solving this puzzle for decades already. How much of foreigners do we actually want to see around us?
On one hand, having foreigners to come is good. For small countries it adds prestige, importance, tourism industry adds to the budget. Countries become known and have better chances for various bargains in international arena. It is generally great to be labelled as "open" and "innovative". Having foreigners on the main streets also shows that country is advancing and people from other countries also see their possibilities here. Most countries also declare openness for cultural exchange.
But is cultural exchange really that positive? Or so widely accepted? In words - perhaps, but reality is often different. As my husband rightly nailed it - nobody really likes foreigners. Showing hospitality is one thing. Having them stay for a while, serving best wines, dancing and singing, partying, travelling together - all that is fine, is great, is...touristy. Bow how many people realize that in order to accommodate someone new, much more will have to change. It's like when people are sitting comfortably on a bench and invite one more to join - they will all have to move and squeeze a little. This is something most people don't think about.
- Owing political allegiance to another country or government; foreign;
- Belonging to, characteristic of, or constituting another and very different place, society, or person; strange;
- A person who is not included in a group; an outsider.
This is a bitter post, or rather inspired by bitter experience - but I will try to keep complaints to myself, and concentrate on facts and observations. A while ago I posted an entry on integration in a new country - it is a curious process, for both sides. The newcomers must try, but not overstretch until ridicule. The locals often see foreigners as some curious exotic pets, who need to be cared for, fed regularly and advised on every occasion. I've been on both sides, and did exactly the same - so no judging here.
But the problem of foreigners - and the BIGGEST 'problem' - is that being different, they always bring change. Adaptation process necessarily means change, it means expanding your comfort zone, opening eyes to new thoughts and ideas, even though some can be exciting and some totally unacceptable. It is a deep issue - the whole Europe has been solving this puzzle for decades already. How much of foreigners do we actually want to see around us?
On one hand, having foreigners to come is good. For small countries it adds prestige, importance, tourism industry adds to the budget. Countries become known and have better chances for various bargains in international arena. It is generally great to be labelled as "open" and "innovative". Having foreigners on the main streets also shows that country is advancing and people from other countries also see their possibilities here. Most countries also declare openness for cultural exchange.
But is cultural exchange really that positive? Or so widely accepted? In words - perhaps, but reality is often different. As my husband rightly nailed it - nobody really likes foreigners. Showing hospitality is one thing. Having them stay for a while, serving best wines, dancing and singing, partying, travelling together - all that is fine, is great, is...touristy. Bow how many people realize that in order to accommodate someone new, much more will have to change. It's like when people are sitting comfortably on a bench and invite one more to join - they will all have to move and squeeze a little. This is something most people don't think about.
2012/10/15
Hollywood smiles...no more
This is the time of changes in Georgia - after it became clear that the new government will be appointed, everything seems to slow down. Ministries, public services - all is in the waiting mood, not knowing what will happen with them. It is a sad tradition that after changing the top, many staff members are replaced almost automatically... Hopefully, it this happens again, the newcomers will at least be experts of those fields.
It is no secret that Georgian President had plenty of visionary ideas for the country, and started to implement many of them especially before elections. Some were quite successful (I really believe Teach and Learn with Georgia is one of them), some not that thought through. The new government is checking the whole budget now and looking where it is possible to cut down.
Now the story of the day is this famous Presidential Program "Smiley Georgia" (also known as "Hollywood Smiles"). The main idea is that citizens who are over 50 years (and up to 65, although this was not in the brochures...) are entitled to get dental services for free throughout Georgia. They could register and have their teeth changed by mobile doctor crews in various regions throughout the summer. Only yesterday it appeared that the program has been... stopped. Oh, well, you will say? I'd also shrug my shoulders, but for those poor people, who had their teeth pulled out, but won't get any new ones!
There is your Hollywood Smile now, mister whoever decided that!
p.s. I could not manage to get this info in English and confirm it myself, but I was assured that this program has been suspended... still hoping that - maybe - it's not true...!
It is no secret that Georgian President had plenty of visionary ideas for the country, and started to implement many of them especially before elections. Some were quite successful (I really believe Teach and Learn with Georgia is one of them), some not that thought through. The new government is checking the whole budget now and looking where it is possible to cut down.
Now the story of the day is this famous Presidential Program "Smiley Georgia" (also known as "Hollywood Smiles"). The main idea is that citizens who are over 50 years (and up to 65, although this was not in the brochures...) are entitled to get dental services for free throughout Georgia. They could register and have their teeth changed by mobile doctor crews in various regions throughout the summer. Only yesterday it appeared that the program has been... stopped. Oh, well, you will say? I'd also shrug my shoulders, but for those poor people, who had their teeth pulled out, but won't get any new ones!
There is your Hollywood Smile now, mister whoever decided that!
 |
| ( this photo is borrowed from here ) |
p.s. I could not manage to get this info in English and confirm it myself, but I was assured that this program has been suspended... still hoping that - maybe - it's not true...!
2012/09/30
A story about one Very Big Boss
One Saturday morning we were going to buy a lock for our door - flat renovations takes quite some time, and every weekend is so precious! After searching online a bit, found a shop calles smth like "European Construction House", or similar, and went to look for it. That day there had to be big demonstrations of oposition party in the very center of the city, so we were in a hurry to finish all the buying business before it starts. Hehe, what kind of hurry....
It took a while to find this shop. The girl who answered the phone gave a deep sigh and vaguely explained where it is - no, you found the storage house, you have to walk right and find another office, where the sign says somewhat different name than expected. Well, good job hiding! After ringing at the door we have to wait a bit. The girl opens the door and invites us to come over, showing the stairs to the second floor - please go up there. We get to the second floor - two rooms with the glass doors, empty, not a living soul around. We get down to look for our girl. "Oh," - she says, - "The boss is away." Ok, we will wait, ok, we will sit down for a bit. We take a seat near the door and pass the time looking at posters on the walls and fake mandarin trees "growing" around. Posters show that the firm is standing well, doing some serious governmental projects. Apparently, selling door locks is not their primary occupation. After good twenty minutes and reminders to the girl that we are still here, there comes HE.
His head is high up, he holds the pose of a Very Important Person, gives a few directions to the girl and to another man that entered with him (maybe a security guard?). He is wearing slippers - well, of course, you should feel comfortable while doing a very important business. Without a single glance at us he climbs up the stairs in full dignity and disappears on the second floor. To our questioning looks the girl explains - it appears, we have been waiting not so much for the director, but for his assistant, who all this time has been in..... the kitchen (?????) and will come in a minute. Open smiles on our faces, but still waiting, at least from curiosity it is worth to see what will come next.
Assistant comes in with full elegance and invites us upstairs. We are led through the glass-door office and double door with double security - to the room of the very Boss.... Oh boy, it is a huge apartment, with a long meeting table, closets, books, family photos, lots of things on the shelves, chairs and everywhere - sure, business is a serious thing. We have a chance to look around while walking good 15 meters across the room towards HIM. The signs of status catch the eye: various souvenirs, attributes, and especially a plate on the table that says - "Ostorozhno, shef ne v duxe". We are asked what could interest us? We want a door lock, we say. Aham, aham, he listens to us with due seriousness and confirms, yes, we have door locks. Gives some directions to his assistant and she takes us away with her - through the double security door, to another room. Asks to wait a bit again. Next to the sofa there is a parrot cage with one bird inside - great, watching it will help pass the time! Oh no, wrong again... After a second glance it appears that the poor parrot has lost some feathers and looks pretty sick - head down, just holding to its perch in the cage and seems like it is just, just about to fall.... Next to the bird cage the security guard turned on his computer and started watching the news and playing cards at the same time - apparently, a usual activity that is not hidden from clients or anyone. Now we are openly giggling and waiting, what will come next.
The assistant returns with two locks and some sort of catalog. Shows one, another - good, Finnish locks, price is also quite alright, seems like we got lucky after all! And then she goes: "Wait please, I need to show it to the Boss first." Oh boy! Hasn't he seen it before??? She disappears behind the double door and we remain waiting. It appeared, the boss really needs to control everything - she has brought completely wrong locks! We get a catalog this time, with a quite limited choice again: "So we have this one, and that one, the price will be almost double compared with the first ones. If you want to buy, you should call us later and we will book it at our storage place."
We do not get to see the Boss again, thank them for the highlight of the day and rush out of that place. In another shop it took fifteen minutes to get everything we wanted. Interesting, that this time everyone wore shoes, and Boss's desk/fake mandarins/dying parrots were nowhere to be seen...
"Ostorozhno, shef ne v duxe"
Tai pasakojimas apie susenusią papūgą ir netikrų mandarinų giraitę, bei kaip (kartais) vyksta biznis Tbilisyje.
Tą rytą išsiruošėme pirkti spynos durims - remontai įsibėgėja, prisireikia įvairiausių smulkmenų, o to laiko taip mažai, kad savaitgalius būtina išnaudoti. Panaršę interenete radome parduotuvę "Europian konstrakšion hous", ar kažkaip panašiai ir išvažiavom jos ieškoti. Šeštadienį Tbilisio centre turėjo būti didelis opozicijos mitingas, tad skubėjom apsisukti anksčiau. Cha, ir kur tu nuskubėsi....
Ilgą laiką parduotuvės neradome. Telefonu atsiliepusi mergaitė giliai atsiduso ir paaiškino, ne, jums reikia paėjėti dar keliasdešimt metrų ir rasite visai kitokią iškabą nei parduotuvės pavadinimas. Na, pasislėpta neblogai. Paskambinus į duris tenka palūkėti. Mergaitė atidaro ir pakviečia mus vidun, parodo laiptus į antrą aukštą - ten jums reikia eiti. Užlipame - ten du kabinetai stiklinėmis durimis, tuščia, nei gyvos dvasios. Lipam žemyn vėl mergaitės ieškoti. "Ak," - sako, - "Taigi išėjęs šefas". Na taip, palauksime, prisėsime. Sėdiniuojam apžiūrinėjam netikrus mandarinus, "augančius" ant palangės. Plakatai ant sienų - atrodo, kad firma įsitaisius neblogai, rimtais valstybiniais projektais užsiima.Matyt, spynas pardavinėti jiems tikrai ne pagrindinis užsiėmimas. Po gerų dvidešimt minučių ir porą kartų paklausus, ar jau greitai, ateina JIS.
Galva aukštai pakelta, itin svarbaus žmogaus laikysena, pirštu pamoja mergaitei, iš paskos seka dar vienas darbuotojas (apsauginis?), šlepetėmis apsiavęs - nagi reikia jaustis patogiai verslą darant. Į mus net nežvilgtelėjęs oriai užlipa laiptais ir pradingsta. Mums klausiamai gūžčiojant pečiais, gaunam paaiškinimą - pasirodo, laukėme ne tiek direktoriaus, kiek jo padėjėjos, kuri visą šį laiką buvo.... virtuvėje (?????) ir tuoj tuoj ateis. Jau šypsomės nebesislėpdami, bet laukiam, vien iš smalsumo verta pamatyt, kuo visa tai baigsis.
Netrukus įplaukia padėjėja ir pakviečia mus į viršų. Pro kabinetą stiklinėmis durimis ir dar dvigubas duris su dviguba saugumo sistema mus įveda paties Šefo kambarį..... O ten - didžiulė patalpa, dideliausias stalas, spintos, nuotraukos, knygos, viskas užversta daiktais ir popieriais - žinia gi, rimtas verslas vyksta. Kol mes artinamės prie JO, spėjame šiek tiek apžiūrėti. Krenta į akis statuso ženklai: visokie suverynai, atributai, ant stalo puikuojas užrašas "Ostorozhno, shef ne v duxe". Klausia mūsų, tai kuo galime padėti? Sakom, norime spynos. Aha, aha, rimtai išklauso, sako, na taip, turime mes spynų. Pasako keletą žodžių padėjėjai ir ji mus išsiveda - per dvigubos apsaugos duris, į kitą kabinetą. Paprašo vėl palaukti. Šalia sofos pastatytas papūgos narvelis, žiūrim - vienas paukštis tupi viduj! Atidžiau pasižiūrėjus pasirodo - ne visai paukštis, o tai, kas iš jo liko.... galva nukabinta, plunksnos išsišėrusios, linguoja pirmyn atgal ant laktelės.... taip net gaila pasidarė - nukris dabar, ar nenukris. Apsauginis prisėda prie savo stalo tuo metu ir įsijungia žinias kompiuteryje bei kortas - matyt, įprastas užsiėmimas, kurio nėra ko ir slėpti. Nesislėpdami prunkščiam ir laukiam, kas bus toliau.
Sugrįžta padėjėja su dviem spynom ir katalogu. Parodo vieną, kitą - geros, suomiškos, kaina nebloga, apsidžiaugiam jau tokia sėkme netikėta. O ji, "Tuoj, palaukit, turiu parodyti Šefui pirmiau." Nieko sau! Ten turbūt be šefo niekas nevyksta. Ji dingsta už dvigubų durų, mes jau tik linksim ir laukiam, kas čia bus. Pasirodo, šefas tikrina viską ne be reikalo - padėjėja atnešė visai ne tas spynas. Atverčia mums katalogą, sako, "va tokią turim ir tokią, kaina tik bus dvigubai didesnė nei pirmųjų, jei norite jas nusipirkti, paskambinkite, patikrinsim, ar yra sandėly ir užsakysim."
Pas Šefą antrą kartą jau nebeinam, padėkojam jiems už dienos įspūdžius ir neriam kuo greičiau. Kitoje parduotuvėje spyną nusipirkome per dešimt minučių. Įdomu, jog ten visi avėjo batus, o Šefo stalo niekur nebuvo matyti...
Tą rytą išsiruošėme pirkti spynos durims - remontai įsibėgėja, prisireikia įvairiausių smulkmenų, o to laiko taip mažai, kad savaitgalius būtina išnaudoti. Panaršę interenete radome parduotuvę "Europian konstrakšion hous", ar kažkaip panašiai ir išvažiavom jos ieškoti. Šeštadienį Tbilisio centre turėjo būti didelis opozicijos mitingas, tad skubėjom apsisukti anksčiau. Cha, ir kur tu nuskubėsi....
Ilgą laiką parduotuvės neradome. Telefonu atsiliepusi mergaitė giliai atsiduso ir paaiškino, ne, jums reikia paėjėti dar keliasdešimt metrų ir rasite visai kitokią iškabą nei parduotuvės pavadinimas. Na, pasislėpta neblogai. Paskambinus į duris tenka palūkėti. Mergaitė atidaro ir pakviečia mus vidun, parodo laiptus į antrą aukštą - ten jums reikia eiti. Užlipame - ten du kabinetai stiklinėmis durimis, tuščia, nei gyvos dvasios. Lipam žemyn vėl mergaitės ieškoti. "Ak," - sako, - "Taigi išėjęs šefas". Na taip, palauksime, prisėsime. Sėdiniuojam apžiūrinėjam netikrus mandarinus, "augančius" ant palangės. Plakatai ant sienų - atrodo, kad firma įsitaisius neblogai, rimtais valstybiniais projektais užsiima.Matyt, spynas pardavinėti jiems tikrai ne pagrindinis užsiėmimas. Po gerų dvidešimt minučių ir porą kartų paklausus, ar jau greitai, ateina JIS.
Galva aukštai pakelta, itin svarbaus žmogaus laikysena, pirštu pamoja mergaitei, iš paskos seka dar vienas darbuotojas (apsauginis?), šlepetėmis apsiavęs - nagi reikia jaustis patogiai verslą darant. Į mus net nežvilgtelėjęs oriai užlipa laiptais ir pradingsta. Mums klausiamai gūžčiojant pečiais, gaunam paaiškinimą - pasirodo, laukėme ne tiek direktoriaus, kiek jo padėjėjos, kuri visą šį laiką buvo.... virtuvėje (?????) ir tuoj tuoj ateis. Jau šypsomės nebesislėpdami, bet laukiam, vien iš smalsumo verta pamatyt, kuo visa tai baigsis.
Netrukus įplaukia padėjėja ir pakviečia mus į viršų. Pro kabinetą stiklinėmis durimis ir dar dvigubas duris su dviguba saugumo sistema mus įveda paties Šefo kambarį..... O ten - didžiulė patalpa, dideliausias stalas, spintos, nuotraukos, knygos, viskas užversta daiktais ir popieriais - žinia gi, rimtas verslas vyksta. Kol mes artinamės prie JO, spėjame šiek tiek apžiūrėti. Krenta į akis statuso ženklai: visokie suverynai, atributai, ant stalo puikuojas užrašas "Ostorozhno, shef ne v duxe". Klausia mūsų, tai kuo galime padėti? Sakom, norime spynos. Aha, aha, rimtai išklauso, sako, na taip, turime mes spynų. Pasako keletą žodžių padėjėjai ir ji mus išsiveda - per dvigubos apsaugos duris, į kitą kabinetą. Paprašo vėl palaukti. Šalia sofos pastatytas papūgos narvelis, žiūrim - vienas paukštis tupi viduj! Atidžiau pasižiūrėjus pasirodo - ne visai paukštis, o tai, kas iš jo liko.... galva nukabinta, plunksnos išsišėrusios, linguoja pirmyn atgal ant laktelės.... taip net gaila pasidarė - nukris dabar, ar nenukris. Apsauginis prisėda prie savo stalo tuo metu ir įsijungia žinias kompiuteryje bei kortas - matyt, įprastas užsiėmimas, kurio nėra ko ir slėpti. Nesislėpdami prunkščiam ir laukiam, kas bus toliau.
Sugrįžta padėjėja su dviem spynom ir katalogu. Parodo vieną, kitą - geros, suomiškos, kaina nebloga, apsidžiaugiam jau tokia sėkme netikėta. O ji, "Tuoj, palaukit, turiu parodyti Šefui pirmiau." Nieko sau! Ten turbūt be šefo niekas nevyksta. Ji dingsta už dvigubų durų, mes jau tik linksim ir laukiam, kas čia bus. Pasirodo, šefas tikrina viską ne be reikalo - padėjėja atnešė visai ne tas spynas. Atverčia mums katalogą, sako, "va tokią turim ir tokią, kaina tik bus dvigubai didesnė nei pirmųjų, jei norite jas nusipirkti, paskambinkite, patikrinsim, ar yra sandėly ir užsakysim."
Pas Šefą antrą kartą jau nebeinam, padėkojam jiems už dienos įspūdžius ir neriam kuo greičiau. Kitoje parduotuvėje spyną nusipirkome per dešimt minučių. Įdomu, jog ten visi avėjo batus, o Šefo stalo niekur nebuvo matyti...
Subscribe to:
Posts (Atom)