Dvi Kubos [2008-05-16]

Per laiką atsiranda, daugėja, auga, pamažu susikaupia įvairių rašinių, vienur ar kitur siųstų ir spausdintų, kuriuos norisi išsaugoti. Vis dėlto daug rašant, kartais kai ką ir visai gero pavyksta ant popieriaus išguldyti, arba įdomaus - bent man. Kad nepasimestų, sukelsiu kai kuriuos iš jų čia pasidalinimui. 

Pirmuoju pasirinkau istoriją apie Kubą, kurios ir pati nepamiršiu dar ilgai - kaip ir energingos kubietės, trumpam atvykusios į Lietuvą prieš keletą metų. Ji buvo ką tik palikusi savo šalį, nes... na, tiesiog mąsto kitaip nei reikia. Stipru buvo jos klausytis, o tuo metu taip ir įsivaizdavau kontrabanda turistiniuose lagaminuose į Havaną gabenamus radijo imtuvus...

Visiškai izoliuoti nuo pasaulio, iš tolo stebintys turistų prabangą, kamuojami nepriteklių ir baimės kubiečiai nepasiduoda ir kovoja už savo laisvę. Apie susitikimą su Kubos opozicijos nare Bertha Antunez Pernet.

„Neišdildomi įspūdžiai, pietietiškas temperamentas, daugybė egzotiškų akimirkų – Kuboje savąjį rojaus kampelį atras kiekvienas!“; „Temperamentinga kaip salsos ritmas, elegantiška kaip orchidėjos žiedas Kuba visada sužavi atvykėlius gyventojų svetingumu“ – tokiais ir panašiais aprašymais Lietuvos turizmo kompanijos vilioja aplankyti Kubą. „Kuboje viskas tikra. Čia šokama ir dainuojama ne dėl to, kad palinksmintų užsieniečius, o todėl, kad tai – gyvenimas“, – rašoma kitame lankstinuke. 

Tačiau Bertha Antunez Pernet (Berta Antunes Pernet), viešėjusi Lietuvoje kelias dienas, pasakodama apie „rojaus kampelį“ nei karto nenusišypsojo. Kodėl?

Vieniems – rojus, kitiems – kas liko

Atsakymas paprastas: todėl, kad yra dvi Kubos. Viena – užsieniečiams turistams, kita – paprastiems kubiečiams. Šie pirmosios dažnai net nepažįsta, nors jaučia egzistuojant. Ir kaipgi kitaip: per daug bendrauti su užsieniečiais jiems yra draudžiama (kodėl – niekas gerai nežino, nes tai nėra oficialiai įtvirtinta. Tačiau, „kad netrukdytų užsieniečiams“, kubietis gali būti trumpam sulaikomas policijos); sostinėje Havanoje neregistruoti Kubos piliečiai gali joje būti tik tris dienas; į kai kurias turistines vietas „paprasti mirtingieji“ taip pat neįleidžiami – išskyrus patikimus komunistų partijos narius ir režimo draugus. Turistams skirtos vietos – Havana, Varadera – tikrai primena rojų, tačiau likusi Kubos dalis – nei iš tolo.

Geriausiai šį susidvejinimą atspindi dviguba Kubos valiuta. Užsieniečiams atsiskaityti skirtas konvertuojamas pesas, prilygintas vienam doleriui. Tačiau kubiečiai naudoja nacionalinį pesą, kuris yra 24 kartus mažesnis. Jie taip pat ir uždirba nacionaliniais pesais; dauguma – juokingai mažas sumas, iš kurių neįmanoma pragyventi. Daugelis uždirba apie 20 dolerių per mėnesį, už kuriuos negali nusipirkti net būtiniausių dalykų: jų arba nėra, arba jie per brangūs. Kai kurie išvis meta oficialų darbą – nes nemato prasmės. Taigi nieko nuostabaus, jog Kubos juodoji rinka klesti, o valdžia priversta užmerkti akis – nes daugiau savo gyventojams neturi ką pasiūlyti. Kubos ekonomika žlugo kartu su TSRS ir neatsigavo iki šiol; dabar Kuba laikosi iš Hugo Chavezo, Venesuelos prezidento, paramos.

Pokyčių nėra

Vasario mėnesį Kubos prezidentu tapęs Raulis Castro (Raulis Kastro), jaunesnysis Fidelio Castro brolis, žadėjo pokyčių: „Kubai reikalingos struktūrinės reformos.“ Iš tiesų jis vadinamas puikiu administratoriumi. Būdamas vyriausiasis kariuomenės ir policijos vadas, Raulis geležine ranka sėkmingai palaikė tvarką Kuboje. Nuo vasario iš tiesų įvyko „pokyčių“: pvz., dabar kubiečiams leidžiama (!) įsigyti įvairios technikos, kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, taip pat lankytis viešbučiuose ir netgi nuomotis kambarius juose. Viena smulkmena: nėra už ką visa tai įpirkti. Iš tiesų Kuboje padėtis yra tokia prasta, kad nebeveikia net intensyvi propaganda apie blogybes užsienyje: kubiečiai noriai emigruoja iš šalies, kartais net plaukdami pripučiamomis valtimis ar ant padangų. Kaip sakė Bertha Antunez Pernet, tai, ko žmonėms reikia, – ne telefonas ar kompiuteris, o laisvė. Tačiau neatrodo, kad karininkas Raulis būtų linkęs jos suteikti.

Už per didelius norus – kalėjimas

Pati Bertha yra nacionalinio pilietinės rezistencijos judėjimo „Pedro Luis Boitel“ Kuboje lyderė, kovojanti dėl politinių kalinių teisių. Šis judėjimas vienija politinių kalinių (t.y. nuteistųjų už režimo kritiką, netinkamų knygų ir spaudos skaitymą ir platinimą, netgi už pinigų gavimą iš užsienio) šeimas. Berthos brolis taip pat ilgus metus sėdėjo kalėjime. Tiesa, „Kuboje nėra nė vieno kalinio, kuris būtų nuteistas kaip politinis kalinys. Visi jie oficialiai yra apkaltinti vienokiais ar kitokiais kriminaliniais nusikaltimais“, – pasakojo B.Antunez Pernet. 

„Pedro Luis Boitel“ nariai susipažino lankydami savo nuteistus artimuosius. Matydami, kokiomis baisiomis sąlygomis jie laikomi (mušimai ir pažeminimai, maisto trūkumas, antisanitarinės sąlygos, atsisakymas suteikti medicininę pagalbą ir t.t.), net ir tie, kurie anksčiau nekritikavo režimo, ėmė reikalauti daugiau teisių kaliniams. Taip atsirado judėjimas: jie lanko vieni kitų artimuosius, skambina į kalėjimus klausinėdami apie kalinius, vieni per kitus skleidžia informaciją apie padėtį kalėjimuose. Kuboje yra apie 200 kalėjimų, kuriuose kali apie 300 politinių kalinių. Paprastai jie įkalinami kuo toliau nuo savo šeimos, kad ši negalėtų jų dažnai lankyti.
„Pedro Luis Boitel“ yra tik vienas iš daugelio judėjimų Kuboje. Dėl griežtos režimo kontrolės bei puikiai išplėtotos sekimo sistemos šie judėjimai yra atkirsti vieni nuo kitų ir negali susijungti. Dažnai jie net nežino apie kitų opozicionierių egzistavimą. 

Šie žmonės nesiekia revoliucijų – neturint bendros opozicijos, tai išvis sunkiai įmanoma; jie tiesiog nori daugiau laisvės, kad būtų panaikinti absurdiški draudimai ir gerbiamas žmogaus orumas. Tačiau ir už tokius norus galima greitai pakliūti į juoduosius saugumiečių sąrašus.

Vaizduotės turizmas

Vienas iš patikimiausių būdų išlaikyti masinę kontrolę – visiškai kontroliuoti informaciją. Televizija, radijas, spauda – viskas priklauso valstybei. Radijo transliacijų iš užsienio galima klausytis tik žemo dažnio bangomis, bet tokių radijo imtuvų Kuboje nėra. Tiesa, juodojoje rinkoje gali rasti ko tik nori – ir drąsiausi įsigyja ne tik radijo imtuvus. Kartais ant stogo sumontuojamos net palydovinės antenos: vienas žmogus nuolat stebi, ar nėra policijos, ir reikalui esant anteną greitai išmontuoja. Tuo metu kiti gali žiūrėti mėgstamus užsienietiškus serialus, filmus – už tokią „kontrrevoliucinę veiklą“ gresia milžiniškos baudos, bet noras sužinoti apie aplinkinį pasaulį stipresnis už baimę. Kitas informacijos šaltinis – gausiai plaukiantys turistai. Kubiečiai pasitaikius progai klausinėja apie jų gimtąsias šalis – tai vadinama „vaizduotės turizmu“, nes patiems kubiečiams išvykti arba neleidžiama, arba per brangu.

Paramą suteikti sunku

Tiesa, užsieniečiai Kuboje ne tik turistauja, bet kartais ir sąmoningai veža žinias ir viltį. Kai kurios šalys, daugiausiai Europoje (čekai, švedai, norvegai, olandai, lenkai...), palaiko Kubos opozicionierius, siekiančius minties laisvės. Kubos represinė sistema buvo perimta iš sovietų ir nacių, todėl europiečiams nesunku suprasti, ką išgyvena žmonės Kuboje. Tas pats cinizmas, dviguba moralė, tos pačios iškilmingos demonstracijos vadams pagerbti ir nuovargis nuo nuolatinio nepritekliaus, melo ir baimės. Žmonės jau pavargo. Iš tiesų kalbama, kad sistema kliba, ir tereikia kokio nors netikėto įvykio, sukrėtimo, kad viskas prasiveržtų. Pavyzdžiui, jei JAV staiga nutrauktų ekonominę blokadą, srautai plūsteltų iš abiejų pusių ir režimas greičiausiai neatsilaikytų.
Tačiau JAV yra paskelbusios visišką nebendradarbiavimą ir, kol nėra jokių pokyčių, tarptautinė bendruomenė teikia humanitarinę – ir kartu dvasinę – pagalbą. Tiesa, labai atsargiai, kad dėl to nenukentėtų patys kubiečiai: pvz., kai kurios ambasados leidžia naudotis internetu, nes kubiečiams jis yra neįkandamai brangus (1 val. kainuoja maždaug ketvirtadalį mėnesio atlyginimo). Kartais turistinėmis vizomis atvykę žmogaus teisių aktyvistai lanko Kubos opozicionierius, atveža jiems vaistų, knygų, žemo dažnio radijo imtuvų. Kadangi internetu kubiečiai beveik nesinaudoja, o paštas dirba labai lėtai ir nepatikimai (o laiškai cenzūruojami), tad ir parama negali būti labai efektyvi. Režimas veiksmingai atkirto kubiečius nuo išorinio pasaulio ir tvarkosi, kaip jam patogu – tik klausimas, ar ilgai sistema išsilaikys tokiomis sąlygomis.

Lietuva palaiko JAV poziciją ir yra vienintelė šalis Europoje, neužmezgusi diplomatinių santykių su Kuba. Tiesa, Seime turime Tarpparlamentinių ryšių su Kuba grupę – tik Kubos parlamentas yra neveiksnus, tad ir bendradarbiavimo nėra daug. Tačiau ryšius galima palaikyti ir kitais būdais. Bertha Antunez Pernet, apsilankiusi Genocido aukų muziejuje, nustebo radusi lygiai tokią pat kamerą, kokioje jai pačiai teko būti uždarytai. Pati buvusi „socialistinio rojaus“ dalis, o šiandien bendradarbiaujanti su Baltarusijos opozicija, Lietuva yra sukaupusi nemažai patirties, kuria būtų galima pasidalyti su kubiečiais. „Revoliucijos vaikai“ turi žinoti, kad tai – ne jų vienų istorija.

Savaitraštis "Atgimimas", www.atgimimas.lt 

Scanpix nuotrauka