Išlaikytas išdidumas

Neseniai Gruzija pasirašė sutartį su ES dėl nelegalių imigrantų grąžinimo. Pagal sutartį, grąžinimas gali būti abipusis - t.y.,ES piliečiai teoriškai irgi gali būti "išspirti" iš Gruzijos, jei per ilgai čia užsibus. Turint minty, kad be vizos čia leidžiama būti 360 dienų, o pilietybę galima gauti beveik automatiškai, ilgiau prabuvus Gruzijoje, ta galimybė, kad ką nors taip ims gruzinai ir išsiųs lieka labai jau teorinė. Bet vis tiek gražu, kad ji yra. Išdidumas išlaikytas.

Padavėjau, man gramatikos vadovėlį, prašau

Gyvenant svečioj šaly vienas didžiausių iššūkių (ir sėkmės atveju - laimėjimų) yra išmokti tos šalies kalbą. Ypač jei ji tokia reta ir tokiais gražiais kringeliukais užrašoma kaip kad gruzinų.
Čekuolis kažkada savo laidoje pasakojo, kaip jis mokosi kalbų: intensyviai, vienas sau su mokytoju - pasak jo, taip greičiau matyti rezultatai ir noris toliau mokyti (labai nebloga laida, beje - rekomenduoju susirasti archyvuose).

Bet ar tikrai tai geriausias būdas? Intensyvios individualios pamokos kainuoja, be to - po vieną nuobodu...

Yra ir daugiau būdų mokytis kalbos. Pirmasis - įsigyti vadovėlį su kompaktais ir bandyti perprasti tai,kas ten surašyta. Aš pati pradėjau nuo tokios knygos, ir turiu pasakyti - tikras valios išbandymas!... Ne tik kad nėra jokios kontrolės, tik noras tobulėti (o jam alternatyvų beveik visada atsiras), bet ir tenka vienai darbuotis. Jei kas bandėte taip mokytis kalbos ir jums pavyko - spaudžiu dešinę ir didžiuojuosi jumis.

Kitas būdas, kuris skamba įdomiai ir kurį norėčiau išbandyti: "Kalbų kavinė". Ją galima improvizuoti, bet štai kas rašoma lietuviškoje svetainėje:

"Kalbų kavinėje sutiksite žmonių, su kuriais galėsite tobulinti kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius, dalintis kultūriniais pomėgiais ar tiesiog bendrauti. Kalbų kavinės gali įsikurti tikrose kavinėse, kino teatruose, knygynuose, bibliotekose arba net internete......"

Taigi, tai vieta, kur gali susirinkti įvairiakalbiai norintys mokyti ir mokytis, vieni su kitais kalbasi, praktikuojasi - mokymasis vyksta ne tiek iš knygų, kiek tiesiog bendraujant, kartu kuriant, skaitant laikraščius, žaidžiant kortomis ar dar kažin ką smagaus veikiant. O kodėl gi ne?

Tikrai žinau, kad Tbilisy nėra tokios kavinės - girdėjau, kad buvo norinčių tokią organizuoti (bet idėja užgeso taip greitai, kaip ir buvo kilusi...). Jei neužges ir mano entuziazmas, po kurio laiko skaitykite tęsinį.

Pasakyk, kur tu stovi

Vakar turėjau porą labai įdomių pokalbių apie gruzinų charakterį. Įdomiausia, kai patys gruzinai apie jį pasakoja, nes tuomet gali daug naujo išgirsti, ir iš visai kitos plotmės nei plika akimi matoma.
Kalbėjomės apie statusą. Kodėl čia kas gali privengia važinėti metro? Kodėl taip prižiūri savo aprangą? Kodėl merginos stypčioja ant neįsivaizduojamo aukščio kulniukų duobėtais šaligatviais? Kodėl perkami naujausi telefonai, mašinos - nors protingas šeimos biudžeto planuotojas tik palinguotų galva..?
Jei nori pasiekti kažko - reikia būti kažkuo.
Žinoma, nebūtinai. Bet taip lengviau. Kažkuo primena Lietuvą prieš kiek laiko - kaip gera dabar pagalvojus, kad mes jau tai kaip ir praėjom. Galima įsispirti į patogius sportbačius, apsirengti ką nors spalvoto, įsimesti nutrintą Nokia į krepšį ir traukti apie nieką negalvojant. Tai čia ir darau - mažytis protestas prieš primetamus "privalomumus".

Už januosius, gaumardžios!

Gruziniškos vestuvės - tai daug žmonių, maisto, kalbų ir šurmulio. Taip galiu pasakyti sudalyvavusi vienose (gruzinai jas įvertino kaip "vidutiniškas") - bet manau, tai tinka ir kitoms. Kodėl? Ogi....
...jaunieji Gruzijoje tikrai gana jauni - vestuvėse, kuriose buvau, jiems abiems tebuvo 21eri. Daugelis gruzinų anksti tuokiasi, anksti susilaukia vaikų. Žinoma, nelengva tokiame amžiuje išlaikyti šeimą - todėl gana įprasta bendrą gyvenimą pradėti tėvų namuose. Tėvai ir vestuves dažniausiai iškelia. O tuomet susikviečia visus savo draugus, giminaičius, tolimus giminaičius, bendradarbius, kaimynus....na gerai, gal nėra tai taip blogai - bet svečių skaičius išauga iki kelių šimtų! Štai, vestuvėse, kuriose buvau, svečių susirinko apie 300 (ir tai dar ne riba:). Palyginus, Lietuviškos vestuvės dydžiu primena "vakarienę su artimiausiaisais".

...Kai vestuves organizuoja tėvai, jie nori, kad viskas eitųsi gerai. Tai yra, kaip priimta. Kad svečiams patiktų, kad visi gautų tai, ko tikisi. Nieko su tuo nėra blogai, žinoma - bet tuomet lengvai gali nuspėti, kas vyks. Tradiciniai scenarijai, kalbos, tostai... tik veidai keičiasi. Gruziniškose vestuvėse (mano neplačia patirtim remiantis) programa dėliojasi šitaip:
- visi susirenka, susėda, pradeda valgyti, gerti ir linksmintis;
- atvažiuoja jaunieji su pulku - jaunieji ir liudininkai sėda prie atskiro stalo, ant pakylos arba tiesiog centre;
- Pradedamas pagrindinis tostas už jaunuosius, geriamas iš rago. Atrodė gan įspūdingai - tas ragas dydžio sulig ranka iki alkūnės!!!
- ragui keliaujant ratu, visi valgo, linksminasi, pažindinasi ir t.t.
- po kurio laiko jaunieji pradeda savo šokį. Gruzinai turi tradicinį vestuvinį šokį, skirtą tik jauniesiems - atrodo gana įspūdingai. Jį galima pasižiūrėti ČIA; o štai taip jis atrodo visas, nuo pradžių; o kartais jie tiesiog pasikviečia profesionalių šokėjų, kad šie dar labiau išjudintų svečius (gerai, gal ir įsijaučiau su šokiais-bet kai pradedi žiūrėti, negali sustot:)
- taigi, o po to jau prasideda rimtesni šokiai: gyva muzika (beje, patyrę vestuvių dalyviai žino vieną tiesą: vengti vietų prie kolonėlių! Vestuvėse, kuriose buvau, stalas arčiausiai kolonėlių liko apytuštis - prie jo sėdėjo tik vėliausiai atvažiavusieji...ir aš jiems nepavydžiu); fejerverkai; karšti patiekalai, vienas po kito keliaujantys ant stalo; galiausiai - tortas....
...ir apie 9val vakaro jau galima ir važiuoti namo. Ypač jeigu nieko nepažįsti, o muzika nevisai vilioja šokti. Jei jau pasveikinai jaunuosius (tiesa, aš taip prie jų ir nebuvau priėjusi - gal ir gerai, būti sveikinamiems 300 žmonių ar daugiau vis dėlto būtų išbandymas jiems);pasibuvai ir viską pamatei.
Lauksim kitų vestuvių.

Apie garbę

Šiandien kalbėjome su keliais gruzinais apie garbę. "Nesuprantu vakariečių," - sakė viena mergina,-"jei juos kas nors įžeidžia, jei, pvz., jų akivaizdoje nusikeikiama įžeidžiant jų motiną - kaip galima jos neginti?"
Garbės kodeksas:
Neįžeisk ir nebūsi įžeistas.
Jei tave įžeidė - turi pilną teisę duoti jam į dantis (galioja vyrams).
O ką daro moterys?
Nežinau, ar noriu sužinoti... :)

Žurnalistika pro rožinius akinius

Ką tik perskaičiau vieną subjektyviausių, patosu persmelktų laikraščių, kuriame kiekviena naujiena persmelkta noru parodyti šviesiąją pusę, o iš temos akivaizdžiai atsirinkta tai, kas patogiausia ir labiausiai "prie širdies". "Georgian Journal".
Keletas ištraukų:

Politika:
"International society brought in verdict for Russia with this act. <...> Today the friendly attitude of world to Georgia is very clear. International society has reached strict decision about Russia's actions", - Minister of Foreign Affairs reported." (apie Jungtiniu Tautu rezoliuciją, pagal kurią skatinama per karą pabėgusiems Pietų Osetijos ir Abkhazijos gyventojams užtikrinti teisę sugrįžti į savo namus. Gražu - tik labai jau stiprus vertinimas).

Visuomenė:
"That Georgians are outstanding singers and dancers is no big news, but the fact that they start dancing and singing the day they are born into our beautiful world and never stop doing this until they breathe their last, is worth being aware of."

Ir galiausiai - redaktoriaus komentaras:
"I went and saw Batumi this summer once again and I understood that it has grown into a giant symbol of a new life in Georgia. It is not just myriad gigantic constructions and the permanently lengthening board and plate walks along its beautiful coastal Boulevard.<...> The main impression which overwhelms you the minute you arrive in Batumi is a balanced and steadily working peacefulness and tranquility which makes you think that everything is perfectly all right in the rest of the world too."

Štai kas skiriama skaityti užsieniečiams. Visa laimė, yra Gruzijoj ir rimtesnių žurnalistų...

Kirpykla - daugiakalbystės oazė

Ką tik buvau kirpykloje. Tbilisyje pirmąkart teko tokioje lankytis - man kirpyklos apskritai atrodo gan mistiška vieta, su savo ritualais, stereotipais ir ypatinga intymumo atmosfera (na kam gi dar moterys pasiguodžia jei ne kirpėjai! Be jokios ironijos!).

Čia kirpėjais dažniausiai dirba vyrai. Ir labai dažnai - armėnai. Tai daro Tbilisio kirpyklą dar įdomesnę. Aišku, tai, kad šalia yra vyrų, greičiausiai kiek apriboja moteriškus "tarp mūsų mergaičių" išsiliejimus, galbūt ir paskalų kiek mažiau čia sukasi... nors kita vertus, net jei kirpėjai vyrai - visa kita kirpyklos komanda būtinai bus moteriška. Viena moteris man išplovė galvą, padėjo kirpėjams apsišluoti; kita atėjusioms kirptis ir laukiančioms moterims tuo metu darė kavą; dar kita nieko nedarė ir nelabai žinau, kokia jos funkcija - bet tokia neabejotinai yra, sprendžiant iš jos susikaupusio žvilgsnio, stebinčio kirpėjus. Šios moterys ir kuria intymumo atmosferą kirpykloje: su kavos pertraukėlėmis kirpėjams, žurnalais ir, be abejo, netylančiais pokalbiais pačiomis įvairiausiomis temomis, kaip ir priklauso kirpykloje... :)

Bet kas man patiko labiausiai - tai kalbų maišalynė, kuri, atrodo, niekam netrukdė anei buvo kuo nors neįprasta. Daugelis dirbančių kirpykloje - armėnai, jie laisviau kalba rusiškai nei gruziniškai, bet vartoja abi iš karto. Gal dar ir armėniškai kokį žodį kitą įterpia. Ir taip aplinkui nuolat skamba bent dvi kalbos vienu metu; sakinys prasideda vienaip, baigiasi kitaip; kirpėjas atsisuka į mane kažko paklausti angliškai - ir toliau skamba rusų, gruzinų, armėnų žodžiai.... Nuostabi daugiakalbystės oazė!

Kas galėjo pagalvoti, kad norint miesto įvairovę, galima eiti ne tik į turistines vietas - užtenka užsukti į kirpyklą prie namų.

Kantrybės, tiktai kantrybės

Gyvenant Gruzijoje reikia išmokti keleto dalykų. Visų pirma - neskubėti. Pagauti ritmą, kuriuo čia viskas vyksta, kuriuo tvarkomi reikalai... karštakošiams ir nekantraujantiems tai gali atrodyti neįveikiama užduotis, bet sukaupus jėgas, giliai įkvėpus, iškvėpus......ir turbūt kai ką perpratus, viskas tampa truputį lengviau.

Čia keletas dalykų gali vykti vienu metu. Parduotuvėje pardavėjai aptarnauja kelis klientus iš karto - nieko nuostabaus, kad visiems gali tekti palūkėti, nes prieš pat tau atiduodama gražą ji pradės ieškoti degtukų iš kito šono priėjusiai tetulei. Kita vertus, jei tau reikia tik degtukų, gali prieiti iš kito šono ir jų nusipirkti kur kas greičiau.

Čia niekas nieko neplanuoja. Populiariausias atsakymas, kodėl - "nes juk negali žinoti, kas bus po mėnesio (savaitės, metų ir pan.)". Visada maniau, kad jei susiplanuoji, tai gali žinoti, kad tai ir įvyks. Tačiau čia tai dažnai neveikia. Jeigu aš jaučiuosi saugiau, žinodama, kas vyks ir ką aš veiksiu, tarkim, po trijų dienų - tai gruzinas jaučiasi saugiau, jeigu jo neslegia jokie įsipareigojimai kažkur būtinai būti po tų pačių trijų dienų. Lankstumas čia yra pirmoj vietoj, ir jei bandysi ką nors tartis, atsakymas bus: "OK, susiskambinkim tą vakarą". Visai gali būti, kad tą vakarą jis jau veiks kažką kita - ir nejaus jokio kaltės jausmo, kad štai, tavo planus sugriovė. Kokius planus?!
Gera žinia tai, kad ir iš manęs nesitikima pažadėti susitikti arba kažkada kažkur būti. Pasikeitus aplinkybėms, nuotaikai, skrandžio rūgštingumo pusiausvyrai, galiu tiesiog likti namie.
Bloga žinia tai, kad aš planuoti mėgstu, o tokio lansktumo išmokti ir visiškai prisitaikyti nėra taip jau paprasta.

Ir galiausiai, paskutinis kantrybės išbandymas - čia niekas niekur neskuba! Gruzijoje nėra tokios sąvokos kaip "laiko švaistymas" - bent jau aš nesusidūriau. Buvau tiek įpratusi prie tempo, pastangų efektyviai išnaudoti turimą laiką, nuveikti kažką naudingo. Nežadu to atsisakyti ir dabar - vis dėlto lietuviškam kraujyje įskiepyta bent jau siekti darbštumo. Bet yra situacijų, kurių paskubinti negali,ir jei nori gero rezultato, turi palaukti. Bent jau ten, kur ne viskas priklauso nuo tavęs.

Kantrybės pamokos.

Vyrai, moterys ir šventės

Kartais būna, stebi aplinką, stebiesi ir galvoji: bet matai, kaip čia ta kita kultūra reiškiasi stipriai... Kita vertus - ar tikrai skirtumai būna vien kultūriniai? Gal tai nulemta vienos draugų grupės įpročių; miesto ar miestelio ritmo; o gal mano pačios įsivaizdavimas neteisingas?

Vos grįžusi į Gruziją, turėjau progos sudalyvauti vienoje smagioje šventėje - berniuko 4 metų gimtadieny. Į jį bežiūrėdama prisiminiau, kaip pati laukdavau savo gimtadienių vaikystėje - didi ir ypatinga diena! Pradedant nuo laukimo džiaugsmo, įsivaizdavimo, koks bus tortas ir ką gaus dovanų, kiek svečių ateis ir kaip jie visi klausysis jo eilėraštukų, sakomų ne bet kaip, o į mikrofoną! Tam reikėjo pasitreniruoti, tad turėjau garbės keletą išgirsti iš anksto, mikrofoną atstojant buteliui nuo limonado. Ech, užkrečiama tokia nuoširdi nuotaika.
Tą rytą jubiliatas, žinoma, atsikėlė kuo anksčiausiai, ir nors dėl to buvo irzlokas visą dieną, užtat buvo verta: gavęs dovanų, pradėjo laukti, kada eis į vaikų laisvalaiko centrą, kur buvo suplanuotas pagrindinis "vakarėlis". Turiu pasakyti, kad tokie centrai atrodo puikus išradimas: tėvams ne tik nereikia rūpintis maistu, ruoštis, blizgintis, slėpti dūžtančius daiktus nuo mažųjų svečių ir pan. Užsakius programą, per kurią pora vaikus mylinčių moteriškių juos visaip užima ir prižiūri, tėvai gauna ir pora minučių ramybės - tiesiog dviguba šventė!

Tiesa, tai ką mačiau aš, buvo turbūt triguba šventė, mat... Į tą centrą atėjo tik mamos su vaikais, o tėveliai, jas atvežę, visi susirinko kabake alaus. Aš, būdama užsienietė viešnia, turėjau prabangą rinktis, kur noriu būti: eiti su vyrais ar su moterimis. Pirmuoju atveju būtų tekę pora valandų klausytis apie mašinas "ir kitus vyriškus reikalus"; antruoju - laužyti liežuvį, mat iš moterų niekas nekalba gerai angliškai. Užtat galima pasižiūrėti, kaip siaučia vaikai, o tai kartais būna visai smagu (vienas nedrįsta, pravirksta mamai į skverną įsikibęs; kitas tarsi nemačiom peša plaukus didesniam už save; trečias viską pamiršęs žiū jau pasinėrė į žaidimų pasaulį. Mamos kiek neramiais veidais vis atsisuka pasižūrėti, išgirdusios garsesnį šūksnį ar priėjusios nuvalo šokoladuotą nosį).
Taigi, pasirinkau pastarajį. Ir nors keistas buvo toks atsiskyrimas, bent jau turėjau progą atlikti domų socialinį stebėjimą, kaip mamos su mažais vaikais vis dėlto atranda būdų prasiblaškyti - beje, atrodė, kad vyrų joms ten nelabai ir trūko. Ar jos taip įpratusios? O gal po penkerių santuokos metų tikrai norisi leisti laiką atskirai su draugėm, palikus vyrus su jų reikalais? :)

Saugumo pinklės

Į lėktuvą negalima įsinešti vandens, pirkto ne duty-free....bet be vargo gali įsinešti maždaug 4cm skersmens akmenį. Empiriškai patikrinta.

From the Stolen Stories

"And then the toasts began, as they had for centuries. The largest man, rotund with a beaming red face and a mayoral disposition, rose with his glass in his hand, and began to speak.

Otari the tamada began an elegy to women, benediction, dedication, acknowledgment. After women, Otari elaborated his toasts into a series of the family, on children, on wives (everyone laughed - wives were, after all, a necessary evil), grandparents (one of his daughters had recently given birth to a boy), to sons (to grow up strong and take your place in the future), to love, to happiness (which does not depend on money but only on the things that had been previously drunk to).

I was happy; charmed, drunk and beguiled like thousands of guests and invaders before me, in the land of hospitality."

Wendell Steavenson "The Stories I Stole"

Tu esi tu, o aš nesu tai, ką darau

Į klausimą "kas tu?" dažniausiai atsakome nevisai tiksliai. "Žurnalistas", "teisininkas", "dirbu su projektais", "ką tik įstojau į magistrantūrą". Atsakome pagal tai, ką darome - nes klausiantysis dažniausiai būtent tai ir nori žinoti. Kaip tai keista. Kaip save apibrėžti, jei nedarai nieko, ką kiti laikytų vertinga karjera? Turbūt vertėtų kukliai nuleisti negirdom tokį klausimą ir pakreipti pokalbio temą. Arba sugalvoti ką nors. Pameluoti. Papasakoti apie ateities planus.

Nei vienas iš jų netinka.

Kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis gyvenimu. Ir nieko nedaryti. Maždaug taip "Užupio konstitucija" kalba. Kokia ji reikalinga - nes iš tiesų žmogus pamiršta, kad jis gali daryti tai,ką nori.
Na bet ir tam jis turi teisę.

Savaitgaliui - į Hayastaną

Važiuoti su gruzinais į Armėniją (Hayastaną) - dvigubas malonumas. Ne tik pamatai šalį, bet ir išgirsti daugybę palyginimų, kurių paprastai galėtumei ir nepastebėti. Čia kaip mums su lenkais ar latviais: na negali gi būti kaimynas geresnis :) Ir vis dėlto likome nustebinti: vietoj žadėtų dykumų pasitiko žaliuojantys kalnai (berods būsime kitą kelią pasirinkę); vietoj skurdaus miesto, kuriame "nieko gero" - sutvarkytas švarias gatves, mandagius vairuotojus, stojančius prie perėjų ir daugybę lauko kavinių. Na, ir sovietinį monumentalizmą kartu. Kaip aš sakau, Armėnija - tai pavyzdys, kaip atrodytų Turkija, jei būtų buvusi SSRS.

Bet apie viską iš eilės.

Kelionės tikslas. Roko koncertas šeštadienio vakarą. Važiavome su gruzinų roko grupe ir jų šeimom/draugėm/palaikytojais ir pan - viso virš dešimt žmonių. Ir nors per koncertą jiems į akis, o mums į pakaušius svilino saulė, visai buvo ko paklausyti. O dar kartingus šalia radome... :)

Keliai-mašinos-žmonės. Iš tiesų nelengva ta kelionė per kalnus... Supratau, kad esu lygumų vaikas: užsupo bevažiuojant, ir visai netikėjau, kad 300 km atstumui įveikti prireiks visos dienos... Gal ir dėl to, kad mūsų vairuotojas kiek prisibijojo viršydamas lenkti naujutėles Ladas (o jų ten daugybė!). Šiaip automobiliai Jerevane atrodo naujesni nei Tbilisy, bet daugelis jų - Lados, Volgos ir kt.

Užtat žmonės tokie pat tamsiaplaukiai ir tamsiaakiai. Tiesa, turi jie vieną išskirtinį bruožą: armėnišką nosį... Tokia kumpoka, kaip erelio - pradėjom ieškoti, kurie čia tokie "tipiški", po kurio laiko nebemačiau žmonių, tik jų nosis :)

Bet šiaip draugiški tie armėnai. Visi kalba rusiškai - Gruzijoj tiek rusiškų ženklų nepamatysi, o ir muzika visur rusiška skamba. Nors sutikom ir poliglotą: berniuką, pardavinėjusį savo piešinius. Jis mums papasakojo, kad taupo naujam kompiuteriui - matyt, taupo jau ilgai, nes dideliu segtuvu nešinas pasakojo apie savo piešinius visomis kalbomis: armėniškai, gruziniškai, rusiškai, angliškai... Dar sakė, moka ispaniškai truputi ir vokiškai - bet silpnai(!) Neišsisukom piešinio nenupirkę...

Gynyba nuo karščio armėniškai. Kadangi pasitaikė labai karštos dienos, teko kažkaip nuo saulės vaduotis. Jerevane tai nesunku: pirmiausia įsėdi į vėsų metro, o paskui šešėlingąja gatvės puse eini į vieną iš daugelio parkelių miesto centre. Ten daugybė lauko kavinių - tiek daug dar niekur nemačiau! Jose galima gauti meniškai nudailintų ledų su vaisiais ar šalto limonado - ir gyventi vėl gaivu. ...kol neišeini vėl į saulę...

(rezultatas: nusvilęs kaklas - vaikinams; kiti nusvilę lopinėliai - visiems. Įskaitant nosis:)












Vietoje apibendrinimo. Nuavžiuoti į Armėniją verta - ypač būnant taip arti. Viza ant sienos kainuoja mažiau nei 10 USD, o įvažiavus - skanus maistas, graži gamta ir armėniška egzotika. Nors nežinau, ar važiuosiu ten vėlei - sovietinė dvasia plačiose Jerevano gatvėse daro jį nuobodoką. Nebent Ararato pažiūrėti.

Apie saldžialiežuvius :)

Vienas vyrukas visiškai nuginklavo savo saldžiomis kalbomis... Išsiskiriant sakė, kad jam bus liūdna ir skaudės širdį... O vėl susitikus - kad sapnavo mane ir kad tame sapne dovanojo man daug dovanų... Ir kur jis taip išmoko kalbėti? Visiškai širdį užkariavo. O juk jam dar tik ketveri... :)

Auksas ir skurdas - kartu

Mane ypač liūdina didžiuliai socialiniai skirtumai čia Tbilisy... Niekur kitur skurdas taip netėškia realybės į veidą, kaip čia. Vakarieniaujame restorane, į kurį daugelis suvažiuoja savo milžiniškais džipais su vardiniais numeriais (jei neišgali nusipirkti "grynai" vardinio, tai bent jau GIO 001, AAA 100, ar VID 100 (Vladimir-Irakli-Davit, tai pvz.galėtų būti senelio, tėvo ir sūnaus vardai) įsitaisyti nėra problema). Vyrukai tvykčioja auksiniais kryžiais, laikrodžiais, grandinėlėm ant rankų; moterys stypčioja ant neįsivaizduojamai aukštų kablų, prisidažiusios, neretai - nusišviesinusios plaukus. Kol vyrai kalbasi ir kelia tostus, jos plepa tarpusavyje, žaidžia naujausiais telefonais; kita, atėjusi į pirmajį pasimatymą kartu su drauge, tyrinėja vaikiną ir klausosi jo suokiamų sąmojų, nepraleisdama progos paklausinėti apie karjeros planus (ir, be abejo, užsisakydama ką nors brangaus. Vis tiek jis mokės. Už abi).

Tuo tarpu tarpduryje viena po kitos pasirodo gėlių pardavėjos: vos paeinanti senučiukė, matyt, neturinti artimųjų, kurie jai padėtų - čia pensija siekia vos 30 EUR. Nėščia mergina - kažin, tai (būsima) vieniša motina ar pats vyras liepė jai taip uždarbiauti... Tokiu paros metu joms derėtų būti saugiuose šiltuose namuose, bet, matyt, vargas veja į gatves... Žmonės duoda joms šiek tiek pinigų - gruzinai paprastai linkę padėti šalia esančiam, gal kiek daugiau nei lietuviai. Tiesiog toks būdas.

Šįvakar nesimato čigonių su čigoniukais. Šie paprastai zuja metro: kiekvienoje stotelėje įlipa vis kitas murzinas vaikiukas su ikona ir tomis pačiomis frazėmis prašo pinigų. Daugiau gruziniškai jie nelabai ką ir moka pasakyti. Įdomu tik, koks patronas vaikų išnaudotojas išmokė juos tų frazių ir apdalino ikonomis - per daug vienodas jų elgetavimo braižas, kad patikėtum, jog jie nėra tarpusavy susiję...

Dar girdėjau, kad labai didelė dalis elgetaujančiųjų yra pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abkhazijos, tik nemoku jų atskirti. Bet matau juos kasdien: elgetaujančius požeminėse perėjose, judresnėse viešose vietose, kartais net gatvėse vaikštančius tarp mašinų su ištiesta ranka... Ateina jie ir į namus, paspaudžia durų skambutį ir visomis kalbomis pasakoja apie savo bėdas...

Tbilisio karščiai ir įpročiai

Viskas tiesiog tirpsta karštame ore: miesto dūzgimas, automobiliai, vaikai, tie čirškaliai paukščiai, kurių pradėjau nekęsti jau kuris laikas (turbūt nuo tada, kai pradėjo žadinti paryčiais savo "giesmėm" ...) Fontanai purškia karštą vandenį, o ledai tirpsta vos ištraukus juos iš šaldytuvo. O saulė kepina ir kaip tyčia nėra nei debesies visam žydram danguj. Ir tik lauki, kada pradės lydytis asfaltas, o jo garuose išsiskleis miražai...

Na gal kiek ir perdedu. Tbilisis. Dieną 30 laipsnių, naktį - "krenta" iki 20... sako, dar nekaršta. Dar tik pradžia. Aš taip sau ir sakau, imdama dar vieną vandens butelį iš šaldytuvo. Ir vis geriau suprantu gruzinus: dėl ko jie niekur neskuba ir nieko per daug neplanuoja - tam tiesiog nėr jėgų! Jei susiruošei į vietą, kurioje nėra kondicionieriaus - neverta net kojos kelti iš namų.

Ir vis dėlto klimatas diktuoja savo madas. Taip atšilus orams, tbilisiečiai traukia aukščiau - prie Vėžlio ežero.

Čia visada kiek vėsiau, ir yra įrengtas takas aplink ežerą - kiekvieną vakarą juo ratus suka poros, dviratininkai, draugų grupelės ar šiaip pasivaikščiojimų mėgėjai. Kai kurie išdrįsta ir maudytis, bet pagrindinis ritualas: apsukti ratą ar du apie žalsvą ežerą ir nusėsti vienoje iš kavinių prie vandens.

Ir čia jau nepasieks nei karščiai, nei miražai, nei tirpstantys šaldytuvai...